Kalba gyventojai

13 metų užsienyje gyvenusi Edita Malenko: „Esame lėto gyvenimo atstovai“

Edita Malenko džiaugiasi iš naujo atrandanti Vilnių

Edita Malenko – gyvenimo eksperimentatorė, kuri džiaugiasi visomis likimo pasiūlytomis galimybėmis. Norėjusi išmėginti gyvenimą svečioje šalyje ir įgauti patirties, išvažiavo dirbti architekte į Airiją. Dubline sutiko mylimąjį, išbandė save dirbdama „Google“, vėliau įkūrė savo verslą, du metus bandė įsikurti Berlyne, o galiausiai – Edita grįžo į Vilnių.

Susipažinti su Editos kūryba galite paspaudę šią nuorodą.

Kaip sugalvojote išvažiuoti iš Lietuvos? Kaip pasirinkote kryptį?

Baigiau architektūros magistrą ir norėjau pasaulio pamatyti.

Ne geresnio gyvenimo ieškoti?

Ne, tikrai ne. Man gal truputį trūko erdvės Vilniuje… O Airijoje tuo metu vienoje įmonėje ieškojo architekto. Nuvykau į interviu, gavau darbą ir išvažiavau labai nieko negalvodama, nes kai tau dvidešimt keleri – taip ir darai. Išvažiavau metams į tokį nelabai man patikusį mažą miestelį, o po metų baigėsi kontraktas, tad persikėliau į Dubliną, susiradau darbą ir ten pragyvenau 11 metų.

O kaip susipažinote su Melu?

Darbe. Kartu dirbom vienam ofise ir kažkaip susitikę daug juokdavomės. Ir prisijuokėm turbūt. Iš pradžių buvom draugai, gal septynis mėnesius, o paskui išsivystė viskas. Jau vienuolika metų kartu.

Dirbot kartu, pradėjot gyventi kartu, o galiausiai – kartu dirbate kartu su „Monofaces“. Kaip tai įvyko?

Aš galvoju, kad viskas yra aplinkybių pasekmė. Dabar net atrodo, kad į Airiją išvažiavau tam, kad sutikčiau Melą. Juolab, kad pirmaisiais metais gyvenau tokiam mažam, baisiam mieste. Išbuvau tuos metus, kad galėčiau persikelti į Dubliną, susirasti darbą ir sutikti Melą. Iš pradžių dirbom architektais, paskui 2008-2009-aisiais, kai prasidėjo didžiulė ekonominė krizė, praradom darbus ir aš pradėjau piešti paveikslus. Vėliau supratau, kad iš paveikslų nepavyks tiek uždirbti, todėl nusprendėm pabandyti spausdinti piešinius ant drabužių. Pradėjo sektis, o tada išvykom į Berlyną.

Tai daugiau mano verslas, bet Melas man labai padeda. Įpratom, nėra trinties, nes savaitgaliais jis susitinka su savo draugais, pažįstamasi, aš – su savo draugėm, darbo dienomis dirbam. Man net smagu, kad nereikia vienai dirbti. Visų pirma, jei viena dirbčiau, tai man reikėtų kažką samdyti, nes pati nespėčiau, o samdyti nenoriu. Vienai dirbti irgi nesmagu. O su Melu pentadieniais nueinam kartu kavos atsigerti, šunį pavedžiojam. Taip lėtai gyvenam, lyginant su lietuvių ritmu. Aišku, daug dirbam, bet kai patinka tai, ką darai, tai neskauda ir dūšios, gali ilgiau pasėdėti ir panašiai. Be to, kiek padarysi – tiek užsidirbsi.

Kaip atradote savo piešimo stilių, būdą?

Toks minimalizmas, juodai balta, man visada patiko. Dirbau „Google“ du metus ir ten kažkas paprašė paveikslo. Nupiešiau vieną, paskui kitas paprašė – nupiešiau antrą. Ten buvo labai gerai, nes visi žmonės 20-30 metų ir jiems vis reikėdavo paveikslo namus pasipuošti ar dovanų. Paskui Melui padovanojau vieną paveikslą ir jis pasakė, kad tai labai gera idėja.

Viskas gimė iš hobio. Dar iki tai tampant darbu, galvojau grįžti į architektūrą, kai po krizės ji pradėjo atsigavinėti, bet labai blaškiausi ir tada nutariau įkurti įmonę, duoti sau du metus ir pažiūrėti, kaip man čia seksis ir nesėkmės atveju grįžti į architektūrą. Bet pasisekė.

Kodėl galiausiai ryžotės palikti Dubliną?

Kadangi sau dirbam, Dublinas pasidarė labai brangus. Ten įsikūrusios pagrindinės Europos būstinės tokių įmonių kaip „Facebook“, „LinkedIn“, „Google“, todėl ten nėra kur gyventi. Nuoma – nuo 2000 eurų kur nors arčiau centro. Todėl su Melu pradėjom galvoti – kur dabar? Pasirinkom Berlyną. Bet Berlyne buvo labai sunku. Socialiniame lygmenyje žmonės kalba angliškai, bet kai reikia registruoti įmonę, tvarkyti finansinius dalykus ir taip toliau – tai labai sunku be kalbos. Be to, labai brangus sveikatos draudimas laisvai samdomiems darbuotojams, todėl nusprendėm nesikankinti. Tad štai po trylikos metų gyvenimo užsienyje, grįžau į Lietuvą. Taip be planų, nes galvojau, kad Airijoj ir gyvensim, juk Melas airis. Bet va kaip aplinkybės susiklosto…

Kiek laiko jau esate Lietuvoje?

Nuo spalio mėnesio.

Kas grįžus Vilniuje labiausiai nustebino?

Kad tiek daug užsieniečių čia gyvena! Daug tarptautinių kompanijų čia įsikūrę. Ir, pavyzdžiui, Melas nekalba lietuviškai, bet kažkur išėjus, jam nėra problemų susikalbėti. Pasikeitė miestas ir žmonės labai pasikeitė į gerą pusę, manau. Galbūt daug kas emigravo, grįžo, parsivežė kultūras, vyrus, žmonas ir Vilnius dabar tikrai pasidarė mažas europinis miestas su gražia architektūra. Žinoma, tai brangus miestas. Palyginus su Berlynu ir Dublinu, kainos daug kur yra vienodos, atsižvelgiant, kad ten ir žmonių atlyginimai yra visai kitokie. Bet man patinka mažas mastelis, viskas pasiekiama, viskas daug paprasčiau. Galbūt taip atrodo, nes mes Berlyne labai pavargom.

Po airių vokiečiai mums pasirodė labai griežti, nes airiai labai draugiški, linksmi, šneka gatvėj, o su vokiečiais kažkaip vargom. Net Melas, kuris su visais randą kalbą, negalėjo vokiečių perlaužti. Tai Vilniuj mums paprasta kol kas. Mes sau dirbam, tai nesusidūrėm, ką reiškia, kai reikia ieškoti darbo. Jeigu reikėtų ieškoti darbo, turbūt viskas kitaip pasirodytų, nes atlyginimai turbūt nėra labai geri, jei nesi IT specialistas.

Kai išvažiavot iš Lietuvos, ko labiausiai ilgėdavotės?

Kadangi ilgai ten gyvenau, tai tik šeimos. Liūdna, kai nematai, kaip sūnėnas, dukterėčia auga. Nors pradžioje turbūt visko, labai lygindavau Lietuvą su Airija: kokie žmonės, kodėl viskas čia ne taip vyksta, kaip turėtų. Bet ką supratau, pagyvenusi skirtingose šalyse – visur yra skirtinga, jei kažkur nori gyventi, turi prisitaikyti, integruotis. Jeigu nenori integruotis, lieki lietuvių būry, gyveni nelaimingas ir planuoji grįžti. Sugebėjau integruotis, turėjau ir lietuvių draugių, bet važiavau kultūros pažiūrėti, praplėsti akiratį, o ne sėdėti kažkur užmiesčio name ir svajoti grįžti namo.

O ko pasiilgstate grįžusi čia?

Airijoje – žalios žolės, ne pilko dangaus, jūros, nes buvo 20 min. nuo vietos, kurioje gyvenom. Ir dar kalnai čia pat. Na, gal dar žmonių būdo, nes ten visi labiau atsipalaidavę, bet gal negalima taip lyginti, nes ir čia sutinkam vienokių, ir kitokių žmonių. Tad labiausiai draugų, gamtos. Man ten antri namai. Anksčiau, važiuojant į Lietuvą būdavo toks jaudulys, tai dabar važiuojant į Airiją tokį jaučiu.

Berlyne nieko nepasiilgstu. Šaltas miestas. Gal per trumpai gyvenom, nes girdėjau sakant, kad ten reikia penkių metų, kad įsilietum į vietinę kultūrą.

Dabar daug negalvojam, nes pasaulis yra atviras – kur nori, ten važiuoji. Bet kol kas nenorim niekur važiuoti, nes jau užteko tų kraustymųsi.

Kaip pavyko išsaugoti kalbą?

Tai kaip neišsaugosi? Su draugėm kalbėdavom, su šeima. Tik gal mąstau jau angliškai, nes kai parašau kam iš artimųjų laišką, sako, kad jau nelabai supranta – turbūt verčiu iš anglų į lietuvių.

Nėra man didelio skirtumo, kaip kalbėti – angliškai ar lietuviškai. Nėra net taip, kad neatsimenu žodžio ar panašiai.

Kokia mėgstamiausia vieta Vilniuje? Galbūt kokias naujas vietas atradote?

Savičiaus gatvė labai smagi, kurią dabar nuo automobilių uždaro savaitgaliais – ten lyg ne Vilnius. Dabar visur smagu vaikščioti. Būtų gerai gal vandens daugiau centre. Į kavines, į barus, į parką – visur, kur pėstute gali nueiti. Mėgstamiausios vietos gal nėra, nes kol kas dar kaip turistai gyvenam ir viskas įdomu. Gal kitais metais jau kitaip bus.

Ar į Lietuvą grįžot su kokiais nors stereotipais?

Su stereotipu, kad į miegamuosius rajonus nėra ko lįsti, jei ten negyveni. Tas pats ir su mažesniais Lietuvos miestais. Pavyzdžiui, Alytuje liūdna, nes gražus miestas, o judėjimo nėra, daug jaunimo pabėgę, likęs senimas, o visos pramogos – prekybos centras.

Dar vienas, nežinau, ar tai stereotipas, bet lietuviai labai skuba gyventi: mokykla, universitetas, šeima, namai, vaikai, o paskui?… Visi į priekį skuba gyventi, nuolat kuria planus, ką reikia pasiekti, o kai pasiekia, tada planuoja iš naujo ir vis liūdesys, kad nepasiekia to, ko iš tikrųjų nori. Airiai gal paprasčiau į viską žiūri, labiau mėgaujasi kasdiena.

Jau nebėra to stereotipo, kad visi pas mus susiraukę, nes jauna karta, panašu, yra laiminga ir viskas jiems gerai. O daugiau su tais stereotipais… nėra jų. Ir šiaip, viskas labai faina čia Vilniuj. Atvažiuoja draugai iš Airijos, sėdim kur nors senamiesty, dairomės ir nesuprantam, kur esam. Aptarnavimo kultūra visur labai gera. Nežinau, galbūt mes taip pataikom. O galbūt grįžom labai pozityviai nusiteikę ir viskas dėl to atrodo gražiau. Juolab, kad nebuvom priversti grįžti, patys taip pasirinkom.

Ko palinkėtumėte vilniečiams?

Mažiau planavimo, nes kaip gyvenime būna – planuoji, planuoji, o tas planas ima ir neįvyksta. Paprasčiau reikia į viską žiūrėti ir suprasti, kad visų turtų nesusikrausi, o geriau pasimėgauti kiekviena paprasta diena geriant kavą, neskubant gyventi.

Ačiū už pokalbį!