Kalba gyventojai Metų kaimynas 2018

Antakalnietė Goda: „Su kaimynais net keičiamės knygomis“

Antakalnyje vilnietė Goda gyvena jau šeštus metus. Moteris dirba „Miesto laboratorijoje“ – darniame bendruomenės edukacijos centre, buriančiame antakalniečius ir aplinkinius gyventojus. „Metų kaimyne 2018“ pretenduojanti tapti Goda yra puikus pavyzdys, kaip galima suburti viso rajono kaimynus į didelę, draugišką bendruomenę.

Kaip ir kodėl pasirinkote gyventi Antakalnyje?

Iš tiesų, niekada negalvojome apie Antakalnį, nes kadaise su tėvais gyvenau Žvėryne ir man tada atrodė, kad tai yra geriausias rajonas. Kai ieškojome būsto, mums pasiūlė butą Antakalnyje, Smėlio gatvėje. Tik įėję į kiemą supratome: čia yra tai, ko mes ir ieškome. Galiausiai čia ir apsigyvenome. Pradėjau domėtis rajonu, jo istorija. Pasirodo, sovietmečiu čia gyveno daug menininkų: mūsų daugiabutis priklausė kompozitoriams, šalia gyveno rašytojai, dar toliau, Šilo gatvėje buvo įsikūrusios dailininkų dirbtuvės. Pamilau Antakalnį.

Kaip sutariate su savo kaimynais?

Labai gerai! Mačiau, kaip keitėsi kartos, tik šiek tiek liūdna dėl senyvo amžiaus žmonių, iškeliavusių anapilin. Po to atsikraustė jaunos šeimos, su kuriomis mes labai gerai sutariame. Štai šiuo metu mūsų laiptinėje yra bent trys šeimos, su kuriomis mes ne tik bendraujame, bet ir keičiamės knygomis, susitinkame „Miesto laboratorijoje“.

Mūsų namas – įprastas daugiabutis, kurį sudaro keturios laiptinės, penki aukštai, bet mes žinome vieni kitus ir galime vieni kitiems padėti.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado „Miesto laboratorija“?

„Miesto laboratorija“ atsirado labai netikėtai. Prieš kokius 3–4 metus pamačiau skelbimą socialiniame tinkle Facebook, kad Sapiegų parke pradėjo veikti „Antakalnio daržas“, jog čia yra šiltnamis. Man taip įdomu pasidarė, nes anksčiau nieko apie tai nebuvau girdėjusi. Ten susipažinau su keliomis dabartinės mūsų komandos merginomis.

Daržininkavimas mus labai sujungė, susibendravome. Kai baigėsi sezonas, pagalvojome: „O kas bus dabar?“ Pradėjome svajoti, ką mes dar čia galėtume nuveikti. Svajojome apie bendruomenės kavinę, kuri veiktų kiaurus metus, apie centrą, kuriame šviestume bendruomenę aplinkosaugos temomis. Tada, kartu gerdamos arbatą, pasakėme: „Gal sujunkime visas idėjas į vieną ir darome?“

Pradėjome ieškoti vietos, kur galėtume realizuoti savo idėją, išvaikščiojome visą Antakalnį, neturėjome nė cento. Paieškos buvo nesėkmingos, bet vėliau sužinojome, kad Sapiegų parke lieka vienas laisvas pastatas, kuris paliekamas bendruomenei (visus kitus pasiėmė „Vilnius Tech Park“). Buvo paskelbtas konkursas, kuriame mes su „Miesto laboratorija“ dalyvavome ir laimėjome. Gavome šį pastatą, esantį priešais Vilniaus Išganytojo bažnyčią – tai buvo baisus sandėlys, o mes neturėjome nė cento kišenėje. Bet mums pavyko jį sutvarkyti, nes turėjome stiprią komandą.

Kaip žmonės įvertino „Miesto laboratorijos“ idėją?

Labai palaikė. Atėjo daugybė antakalniečių, kurie padėjo: kas daiktais, kas darbais, kas idėjomis ar pinigais. Nebuvo nė vieno, kuris tam nepritartų. Noriu pabrėžti, kad prie „Miesto laboratorijos“ gyvavimo prisidėjo daug žmonių, ne tik mes penkios.

Ką Jūs darote „Miesto laboratorijoje“?

Iš pradžių, mes visos savanoriavome ir buvome pasiskirsčiusios, kas ką daro. Man įdomiausia buvo bendruomenės telkimas per kultūrinius renginius. Pavyzdžiui, projektai „Mano kaimynas – menininkas“, atviro mikrofono koncertai „Scenos bandymai“. Vėliau supratome, kad laboratorija taip išaugo, jog nebeužtenka vien savanoriauti po darbų, todėl palikau savo pagrindinį darbą ir tapau „Miesto laboratorijos“ projektų vadove. Esu atsakinga už viską: nuo renginių bendruomenei organizavimo iki kavinės vadybos.

Ar džiaugiatės tuo, ką darote šiandien?

Labai džiaugiuosi! Atrodo, pasvajoji ir viską gali čia padaryti.

Kas jums svarbiausia, kuriant gerus santykius su kaimynais?

Atidumas kitam, noras draugauti ir bendradarbiauti. Manau, problema yra ta, kad žmonės dažnai tiesiog bijo bendrauti, pasakyti „Labas“, pakviesti arbatos – nebijokime to.

Ačiū už pokalbį!