Šiandien rajone

Butas Justiniškėse virs teatro erdve

Spektaklio žiūrovai kviečiami į audioturą po autentišką butą Justiniškėse / Dainiaus Putino nuotr.

Ar galėtumėte įsivaizduoti spektaklį vykstantį ne teatro salėje? O jei pažiūrėję į savo bilietą pamatysite ne teatro, o svetimo buto adresą? Būtent tokioje neįprastoje vietoje vyks spektaklis „Vieno buto istorija“ – audioturas po autentišką butą Justiniškėse.

Vienas iš trijų šių metų jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ spektaklių – vos šešiems žiūrovams skirtas potyris – pirmą kartą išgirsti buto herojaus istoriją. Žiūrovai, atvykę į miegamąjį Vilniaus rajoną, gavę raktus ir ausines, leisis į kelionę po tuščius svetimus kambarius, klausydamiesi čia gyvenančio Liucijaus istorijos.

Apie šio unikalaus spektaklio idėją kalbamės su jo kūrėja, dramaturge Dovile Zavedskaite.

Kaip kilo mintis spektakliui pasirinkti buto erdvę?

Man visada labai patiko vaikiškos knygos, kuriose būdavo namo skerspjūvio iliustracijos su buitiniais, už sienų vykstančiais paprastais gyvenimais. Kažkas pusryčiauja, kažkas prausiasi, kažkas sėdi ant palangės ir skaito knygą.

Dar man patikdavo, kai reikėdavo pasaugoti kieno nors namus. Tada eini į svečius, nors nieko nėra namie, ir gali pažaisti svetimą gyvenimą. Turbūt taip intuityviai artėjau link „Vieno buto istorijos“. Buto, kuriame kažkas gyvena paprastą, nematomą, tylų gyvenimą. Labai mėgstu ir praeidama gatvėse užmesti akį į gyvenimus, kurie verda už langų. O čia legalizuojame galimybę ne tik užmesti akį, bet ir užeiti į tuščius namus.

Atvykę į vietą žiūrovai gaus raktus ir ausines. Taip jie leisis į kelionę po tuščius svetimus kambarius.
Atvykę į vietą žiūrovai gaus raktus ir ausines. Taip jie leisis į kelionę po tuščius svetimus kambarius / Dainiaus Putino nuotr.

Kodėl pasirinkote būtent Justiniškių rajoną? Kuo jis unikalus?

Rinkomės ne tiek Justiniškes, kiek miegamąjį rajoną. Vietą, kur tikrai vyksta daug nematomų dalykų. Kur neužklystama netyčia kaip centre. Miegamuosiuose rajonuose verda neparadinis gyvenimas, gatvėmis vaikšto ne eksponatai, o žmonės, kurie grįžta namo, yra pavargę, bet laimingi, arba pilni jėgų, bet pasimetę. Visuomenėje žmonės nesijaučia lyg namie – jie būna pasitempę, gražūs, reikšmingi. O kas lieka iš to, kai jie grįžta į savo Justiniškes?

Ar šį spektaklį galima vadinti eksperimentiniu? Ar esate mačiusi panašaus formato spektaklių užsienyje?

Dalyvauti kitokio formato audioturuose yra tekę, tačiau daugumoje jų man pritrūkdavo istorijos, asmeniškumo. Norėjosi suorganizuoti audioturą po žmogaus gyvenimą – tokio dar nesu mačiusi.

Namai atrodo gera terpė atskleisti žmogų – čia matyti jo įpročiai, polinkis į tvarką, šviesos poreikiai, apskritai, iš namų gali daug pasakyti apie asmenybę. Niekuo neypatingas žmogus, niekuo neypatingas butas buvo mūsų prioritetas. Toks neypatingas, kokie esame visi mes.

Kaip žmogaus savijautą veikia namų aplinka?

Manau, aplinka, kurioje gyveni, yra vienas iš svarbių vidinio mikroklimato veiksnių. Jei gyveni ne savo tvarkoje, ne savo šviesoje, ne savo spalvose, visuomet esi sudirgęs, atrodo, kad kažkas yra netaip. Mane asmeniškai labai smukdo prieblanda, šviesos taškų trūkumas.

Spektaklyje aplinka tampa esme. Iš jos mes sprendžiame apie žmogų, kurio nėra namuose. Drauge šiuo būdu judiname empatiją: kaip jaustumeisi, gyvendamas tokiuose namuose, pusryčiaudamas tokioje virtuvėje, miegodamas tokioje lovoje? O kaip jautiesi, miegodamas saviškėj?

Anot dramaturgės D. Zavedskaitės, namai yra gera terpė atskleisti žmogų / Dainiaus Putino nuotr.

Ar laimės pojūtis priklauso nuo mikrorajono?

Manau, kad priklauso gal ne tiek laimė, kiek bendras pasaulio jausmas. Man mano Kalniečiai (Kauno mikrorajonas) vaikystėje buvo visas pasaulis: užaugau ant asfalto, tarp daugiabučių, ir tai savaip nulėmė mano bendrą savijautą. Kad ir kaip mylėčiau gamtą, bet viduje man gaudžia miestas – pilkas, betoninis, sausas, savaip gražus, savaip šaltas, ne visai saugus. Tai yra kažkoks žmogaus buvimo koloritas, fonas už nugaros.

Spektaklis skirtas mažai žmonių grupei. Jie, vaikščiodami po svetimą butą, pasiners į savistabą. Kokių reakcijų tikitės? Ar numanote, kaip neįprasta spektaklio forma paveiks žiūrovą?

Jau turėjome skaitymus Kaune, reakcijos į patį pjesės formatą buvo labai šiltos. Manome, kad spektaklis balansuos tarp jausmo, kuris vadinamas „laisvu plotu“, ir erdvės susimąstymui apie save.

Ko palinkėtumėte į spektaklį besiruošiantiems vilniečiams?

Labai norime, kad žiūrovai į šią neįprastą kelionę pasinertų visa galva, laisvai. Ir dar, kad grįžę vis dėlto įsigytų lokio ar voveraitės kostiumą. Gal gyvenime pravers.

Ačiū už pokalbį!


Spektaklio kūrybinė komanda:

Idėjos autorė, dramaturgė – Dovilė Zavedskaitė

Režisierė – Monika Klimaitė

Kompozitorius – Andrius Kairys

Scenografė ir akvarelių autorė – Julija Skudutytė

Aktorius – Gabrielius Zapalskis