Kalba gyventojai

Džiazas Artūro Anusausko Vilniuje

Vilniaus džiazas. Bet ne Gavelio, o džiazo pianisto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos džiazo katedros vedėjo, profesoriaus, improvizatoriaus Artūro Anusausko. Nes, anot jo, Vilnius – džiazova sostinė. O po pokalbio su juo, nė negalvoji kitaip.

Ar Vilnius yra džiazo miestas?

Be abejonės. Vilniuje kasmet vyksta mažiausiai du džiazo festivaliai: „Vilnius Jazz“ ir „Mama Jazz“. Anksčiau dar vykdavo Muzikos ir teatro akademijoj pianistų improvizacijų festivalis. Kiek žinau, muzikos klubas „Tamsta“ vykdo jaunųjų būgnininkų, „Artistai“ – džiazo vokalistų festivalį. Dar galime pridėti televizinius projektus, „Vilnius Jazz Young Power“ programą, be to, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turime džiazo katedrą, kuriai vadovauju jau maždaug tryliktus ar keturioliktus metus. Mes turim kelis bigbendus, kas irgi yra svarbu. Turim muzikos kolegiją, kurioje dėstoma džiazo specialybė. Turim Balio Dvariono muzikos mokyklą… Tai tiek pasakius, manau, galima susidaryti įspūdį.

Beje, mes turime beveik tikrą džiazo klubą „Jazz Cellar 11“, tik jame nėra fortepijono. Tad net jei daug kas galvoja, kad džiazas ne toks ir populiarus, bet Vilniuje žmonės renkasi džiazo muziką. Net nebūtinai džiazo, o apskritai alternatyvią, klasikinę, akademinę muziką.

Ar galima būtų tuomet teigti, kad vilniečiai – muzikaliai išprusę?

Be abejonės. Vilniuje yra buvę tiek daug garsių džiazo žvaigždžių. Tik aš to žodžio „žvaigždžių“ nelabai mėgstu, bet, sakysim, žinomų atlikėjų ir kompozitorių. Ir čia tokie festivaliai vyksta, nebūtinai vien džiazo, bet šiuolaikinės muzikos – ir juose reiškiasi džiazas. Tai čia jau džiazova sostinė.

Kokios, Jūsų manymu, TOP vietos Vilniuje melomanui – kur ir geras garsas, ir gera vieta, ir renkasi geri muzikantai?

Pirmiausia, tai mes tikrai turime kuo didžiuotis, pavyzdžiui, kad ir Dalios Ibelhauptaitės statomomis operomis – tai, ką ji daro tikrai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Ir tas operas gali pamėgti žmogus, kuris nemėgsta operos.

Dar žiūrėčiau ar vyksta koks muzikinis festivalis. Ir, galiausiai, žiūrėčiau į pavardes, nes salė, vieta man ne tiek svarbi, kaip atlikėjas. O galiausiai, vakarinei daliai, tai tos pačios mano jau vardintos vietos: „Jazz Cellar 11“ ar „Tamsta“.

Užsiminėte apie pavardes – ar yra tekę pačiam groti su muzikantu, su kuriuo koncertuoti Jums buvo didžiulė garbė?

Koncertuoti teko su daug kuo. Pavyzdžiui, man dažnai tekdavo koncertuoti su Virgilijumi Noreika, o jis – tikrų tikriausia žvaigždė. Ar su kitais operos solistais, kurie yra pasaulinio lygio, bet nepasakyčiau, kad man dėl to drebėtų rankos. O pas džiazo muzikantus išvis nėra tokio dalyko, kad „aš geresnis, tu blogesnis“ ar panašiai. Mes kartu kuriame muziką ir svarbiausia yra rezultatas. Reikia dar suprasti, kad mes esam lietuviai su savo muzika, užsieniečiai yra su savo muzika.

Ar tai reiškia, kad džiazo muzikantai labiau atsipalaidavę?

Na, kaip čia pasakius… Ne paslaptis, kad džiazo muzika, ypač 2-3 dešimtmetyje, svingo eroje, buvo šokių muzika. Ir tokia muzika buvo pati populiariausia visame pasaulyje. Įsivaizduojat? Ar tai galima vadinti popsu, populiariąja muzika? Teoriškai taip turėtų būti, bet popso nebuvo, tik džiazas. Ir ji buvo tokia patraukli su ir dabar žinomais muzikantais kaip Louis Armstrong‘as, Duke‘as Elington‘as, Caunt‘as Basie‘is, visi bigbendai… O dabar kas populiaru? Lindihopas, pavydžiui. O kas tai? Šokių muzika, svingas. Ir gal todėl galima manyti, kad muzikantai, atliekantys svingą, yra labai atsipalaidavę, bet jie groja labai rimtai – čia tik įspūdis toks. Apskritai, džiazo muzika yra tokia plati, kad galėčiau tiek vardinti, jog niekas manęs tiek net neklausytų. Yra, pavyzdžiui, meditacinė džiazo muzika, kur jokio triukšmo negali būti. Arba yra tokių muzikantų, kad jeigu kas netyčia koncerto metu kokius raktus subarškina, tai jis gali atsistoti ir išeiti vidury koncerto.

Ar kiekvienas gali atrasti savo džiazą?
Žinoma! Ir kai man sako: „Pagrokit džiazą“, tai man iškart kyla klausimas, o kokia muzika patinka? Nes yra tokių, kurie džiazu vadina ir gryną popsą.

Turbūt tuomet šį pokalbį reikėjo pradėti klausimu, o kas yra džiazas?
Turbūt. Nes vienas groja tradicinį džiazą, kitas tokio nemėgsta ir groja visišką avangardą. Čia būtų galima ilgai diskutuoti. Pavyzdžiui, kuo tada skiriasi šiuolaikinė muzika nuo džiazo, kuriame irgi eksperimentuojama, ar nuo avangardo? O yra skirtumas. Džiazmenai svinguoja. Labai neišsiplėsiu, bet yra tokia išraiškos priemonė, kuri skiria džiazo muzikantą nuo kitų.

Pradėjo kalbėti apie improvizacijas. Kaip manote, ar vilniečiai konservatyvūs improvizacijų atžvilgių? Pavyzdžiui, išgirdę labai aranžuotą, improvizuotą klasikos kūrinį – ar galėtų jį priimti?

Turbūt kiek žmonių – tiek nuomonių. Visų pirma, reikėtų paklausyti, kaip yra atliekama. Aš turiu savo nuomonę šiuo klausimu. Štai yra toks Adam Makowicz – senyvo amžiaus lenkų kilmės pianistas, gyvenantis Niujorke, vienas tokių pasaulinio lygio džiazo žvaigždžių. Ir jis buvo atvažiavęs pas mus su kitu genealiu pianistu, deja, nepamenu jo pavardės, bet tikrai genealus, jaunas pianistas. Ir jie dviese koncertavo šv. Kotrynos bažnyčioj. Ir buvo taip: tas jaunas pianistas pagroja kokį Šopeno noktiurną, o A. Makowiczius pagroja porą natų iš Šopeno ir pradeda „varyti“ tuos svingo eros kūrinius, kur Šopeno nebėra visiškai – visai kita stilistika. Ar jis negali pagroti Šopeno? Manau, tikrai gali. Tai man asmeniškai toks grojimas yra tarsi paniekinimas. Kažkas gali mane pavadinti konservatoriumi. Ir taip, esu konservatyvus šiuo klausimu. Improvizatorius gali improvizuoti ką tik nori – absoliučiai viską, bet kaip aš studentus mokau ir kuo pats vadovaujuosi: jeigu groji Šopeną – turi mesti ir visas improvizacijas. Kam gadinti kūrinį? Jau geriau tada rinktis Skarlati, Mocartą, kur yra linksmesni kūriniai ir galima juos priderinti prie džiazo. Bet čia tik mano nuomonė, negaliu kalbėti už kitus. Iš esmės, improvizuoti viską galima, o auditorija atsirinks.

Pavadinote save konservatoriumi. Ar tas konservatyvumas nėra priešprieša džiazo dvasiai?

Esu konservatyvus tik tuo atžvilgiu, kad laikausi nuomonė, jog negalima gadinti stilistikos. Jeigu renkiesi noktiurną, tai jau nereikėtų jo improvizuoti grojant fokstrotą. O ar džiazo muzikantas gali būti iš esmės konservatyvus? Nemanau.

O akademinis pasaulis – ar jis Jūsų neįpareigoja?

Manau, tas laikas jau praėjo. Buvau pirmasis, kuris tuometinėje Konservatorijoje pradėjo dėstyti improvizaciją, tik tada dar neleido vadinti „džiazo improvizacija“, bet laikui bėgant įsikūrė ir džiazo katedra. Ko reikėjo? Reikėjo įrodymo. Iki to laiko į džiazo muzikantus buvo žiūrima skeptiškai, kaip į saviveiklininkus, tinginius, užsiimančius restoranų muzika. O juk tada džiazo neleido niekur groti. Buvo tik „Neringa“. Man pačiam yra tekę ten groti. Vieni gali sakyti, kad tai buvo džiazo pradmenys, o kiti, ir jie bus teisūs, kad tai buvo restoranų muzika, nors ir buvo grojamas džiazas.

Netrūksta dabar Vilniuje tokių vietų kaip „Neringa“?
Buvo bandyta atgaivinti šimtą kartų, bet „neprilipo“, praėjo tas laikas. Nežinau kodėl. Matyt, kažko dirbtinai nesukursi. Vis dėl to „Neringa“ yra restoranas ir žymiai svarbiau restorane kaip skaniai žmogus pavalgys ir pailsės, todėl muzika bus tik aptarnaujanti tą poną, kuris ateis. Nieko nenoriu įžeisti, bet muzika tada turi tapti fonine, tyli, neatgrasi ir netrukdyti valgyti. O tai reiškia, kad ten niekada nebus tikro džiazo.