Kalba gyventojai

Gediminas Tvarijonas: „Kai vaikams trūksta dėmesio, prasideda problemos“

Vilnietis Gediminas Tvarijonas visą savo laiką skiria veiklai paramos ir labdaros fonde „Padėk gatvės vaikams“. Su broliu Donatu ir keliais bendraminčiais prieš porą metų sostinėje įkurė ir futbolo mokyklą „Ataka“, kurioje Donatas dirba treneriu. Gediminas, deja, vaikystėje mėgto futbolo žaisti jau negali. Dešinė jo koja – amputuota, o kairė – dalinai paralyžiuota, tačiau vyro fizinė negalia – ne kliūtis padėti kitiems.

Kokia Jūsų pagrindinė veiklos idėja?

Mūsų pagrindinė idėja tokia, kad mes negalime pakeisti tėvų, negalime daryti jiems įtakos tiesiogiai, bet mes galim įtraukti vaikus, kuriems trūksta dėmesio. O kai trūksta dėmesio, prasideda problemos: vieni tampa agresyvūs, kiti kaip tik labai savęs gailintys, jaučiasi nelaimingi, būna bėga iš namų ar net linksta į savižudybę. Tad dėmesys per treniruotes yra labai svarbus, turi dirbti pozityvūs treneriai. Jie net gali tapti tam tikrai elgesio modeliais: kuo vaikas nori būti, į ką norėtų būti panašus. Jeigu ant vaiko nerėkia, jį pagiria, gražiai bendrauja, vaikas gerbia tokį žmogų, seka jo pėdomis, jo klauso. Treneris tampa autoritetu, todėl jis turi didžiulę įtaką. O jeigu vaikas lanko treniruotes reguliariai, tai labai didelė tikimybė, kad jis nepradės nei gerti, nei rūkyti, nes tiesiog turės užsiėmimą, pavyzdį, stiprius socialinius ryšius su draugais, komandos nariais.

Mūsų futbolo mokykloje moko ir kaip atsiprašyti, jeigu užgavai kitą ar pasielgei netinkamai; kaip džiaugtis, kad visi turi tai daryti, kai, pavyzdžiui, komandos narys įmuša įvartį. Kai komanda pralošia, treneriai nesureikšmina pralaimėjimų, nereikalauja iš vaikų sportinių rezultatų.

Galima sakyti, kad užsiimate ir tam tikru socialinių įgūdžių, psichologiniu ugdymu?

Taip ir yra: tas neformalus ugdymas yra skirtas ir socialinių, emocinių gebėjimų ugdymui. Jeigu mokykloje mums duoda žinias, moko ramiai sėdėti, tai mūsų futbolo mokykloje yra visiškai atvirkštinis variantas: čia niekas „nekiša“ jokios informacijos, o ugdo tam tikrus socialinius gebėjimus, moko elgtis komandoje, ugdomas supratimas. Pavyzdžiui, jeigu netyčia užgavai kitą, jam galbūt skauda, reikėtų jo atsiprašyti, nes tau irgi skauda, kai užgauna. Vyksta tokie gyvenimo mokymai. Ypač per stovyklas, turnyrus, nes juose vaikai dar išmoksta ir savarankiškumo.

Kodėl vaikų užimtumui skatinti pasirinkote futbolą, ne, pavyzdžiui, krepšinį?

Mes esame vienintelė tauta Europoj, kur futbolas nėra numeris vienas. Na gal dar kokiuose Filipinuose labiau krepšinį mėgsta.
Su broliu mes patys žaidėm futbolą vaikystėj: sezoną atidarydavom dar ant ledo – taip būdavom išsiilgę kamuolio, o sezoną baigdavom, kai jau būdavo per tamsu ir nieko nesimatydavo.

Šiaip Algirdas Kaušpėdas gerai sako: „Futbolas – demokratinis žaidimas“. Tai yra komandinis žaidimas, kuriame gali žaisti tiek berniukai, tiek mergaitės. Spardyti yra lengviau nei pataikyti į krepšį. Galbūt tai paprastas žaidimas, bet jis labai išmintingas.

Kodėl susidomėjote būtent vaikų problemomis? Ne gyvūnų, kaip dabar populiaru, ar, pavyzdžiui, senelių, nes dažnai kalbame, kad esame senstanti tauta.

Mano ir mano brolio nuomone, vaikai yra geriausia investicija į ateitį, į Lietuvą. Jei investuoji į vaikus, tai gali išauginti sveiką, laimingą kartą. Aišku, su jais dirbti turi taip pat laimingi žmonės, nes vaikai labai greitai pajaučia, kai yra kitaip. Man labai gaila ir gyvūnų, tačiau niekas nepagalvoja, kad tie nelaimingi gyvūnai yra mūsų blogo elgesio pasekmė. Tie vaikai, kurie vaikystėje negavo dėmesio, buvo skriaudžiami, užaugę jie ir patys tampa skriaudėjais: gali mušti ar palikti gyvūną. Tad nelaimingi, palikti ir sužaloti gyvūnai yra pasekmė, o ne priežastis. Iš esmės mes neišspręsime problemos aukodami gyvūnams, nelaimingiems seneliams ar kitiems. Pirma reikia rūpintis vaikais, kad jie taptų laimingi, užjaučiantys, empatiški, supratingi, tada mes neturėsim tokių problemų. Jų bus, tačiau tai jau nebus toks masinis reiškinys. Tai, ką mes įdėsime į vaikus, tą ir turėsime po penkiolikos ar dvidešimt metų ir tai priklauso tik nuo mūsų visų.

Prisiimate gana didelę socialinę atsakomybę…

Bet tai veikia, skandinavai gyvena pagal tokį modelį: pas juos svarbiausia yra vaikai. Islandai net rėmėsi empiriniais tyrimais, kurie rodė, kad blogąsias vaikų priklausomybes galima pakeisti gerosiomis, skatinant jų užimtumą. Todėl jie nacionaliniu mastu ėmėsi investuoti į sportą, į vaikų užimtumą, pradėdami skirti lėšas stadionų, aikštynų tvarkymui. Ir dabar Islandijoje sportuoja net 92 proc. vaikų, kuriems 6-12 metų. Mes esam antri nuo galo pagal sportuojančių vaikų skaičių. Paskutiniai pagal vaikams skiriamą dėmesį – vos 7 minutes per dieną. Tad klausimas, kodėl mes nesiremiam geraisiais pavydžiais ir neįgyvendinam panašių dalykų?

Vis kalbate apie vaikų laimę, pats esate laimingas?

Aš esu laimingas, kai matau vaikus laimingus. Bet laimė nėra pastovus dalykas. Dar yra džiaugsmas, kuris labai tiesiogiai priklauso nuo to, ką darai, ką duodi kitiems.

Kaip vaikai reaguoja į Jus?

Jiems įdomu! Klausinėja manęs: „Kur tavo koja? Kas tau buvo? Kas atsitiko?“ Jie nustemba, o man linksma. Labai lengva tada užmegzti pokalbį, greičiau susibendraujame. Suaugusieji būna juos drausmina: „Kaip čia tu to klausi? Negražu, įžeisi.“ Viskas gerai, vaikui įdomu, jis mokosi.

O koks suaugusių požiūris į žmones su negalia? Kaip aplinkiniai į Jus reaguoja?

Kadangi vienos kojos neturiu, o kita paralyžuota, tai man sunku stovėti, laikyti pusiausvyrą. Kai įlipu į autobusą, man reikia staigiai gauti vietą atsisėsti, nes kitaip aš pargriūsiu. Būna tokių atvejų, kai žmonės apsimeta, kad manęs čia nėra, visi žiūri pro langą. Pagalvoju, negi tokia problematiška tauta esame? Aš gi neapsimetinėju, kad neturiu kojos. Būna tenka sakyti: „Žmonės, gal užleisite kas nors man vietą?“

Neatsiranda skubančių į pagalbą?

Man nereikia pagalbos. Būna tokių labai linkusių padėti žmonių, kurie prišoka ir pradeda mane traukti, tempti. Tada jie gali mane nugriauti ir aš pakliūsiu po autobuso ratais. Kartais tenka atsisakyti pagalbos.

Su kokiomis kliūtimis tenka susidurti vaikštant Vilniaus gatvėmis?

Aš neturiu didelių problemų. Čia sunkiau yra tiems, kurie sėdi invalido vėžimėlyje. Kartais pagalvoju, jei man tektų į jį atsisėsti… Manęs tokia perspektyva tikrai nedžiugina. Vilnius nėra patogiausias miestas neįgaliesiems, ypač „ratukiniams“. Pas mus daug nežemagrindžio transporto, bet net ir žemagrindis autobusas neprivažiuoja prie pat šaligatvio. Dėl to man teko ir nugriūti. Jei gyveni ne pirmame aukšte ir nėra lifto arba į jį netelpa tavo vėžimėlis, tai viskas, tau gyvenimas baigėsi ties tavo keturiomis sienomis. Tada turi prašyti pagalbos, o tai yra žeminantis dalykas.

Kuriame rajone gyvenate?

Justiniškėse.

O kaip yra ten? Ar rajonas pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia?

Mūsų rajonai nepritaikyti nei neįgaliesiems, nei vaikams.

Ką keistumėte, jei turėtumėte visas galimybes?

Jei valstybė ir miestų savivaldybės prioritetu padarytų vaikus, tai labai daug kas pasikeistų. Jei investuosime į vaikus, tai jie patys viską pakeis. Turtingi žmonės nesupranta, kad dauguma tėvų negali sumokėti už vaikų būrelius ir treniruotes, negali jų vežioti į kitą miesto galą. Todėl viską reikia daryti vietinėse bendruomenėse. Vaikų užimtumas turi vykti prie namų, mokykloje. Tam yra visos galimybės: žemės plotai, stadionai. Tik reikia juos tvarkyti.

Ačiū už pokalbį!