Kalba gyventojai

Gitenis Umbrasas: „Vilniaus požemiai – miesto pasąmonė“

Vilniaus viešosiose erdvėse knibžda pačių įvairiausių formų meno kūrinių. Vienų autorius gerai žinome, kiti jau tapo miesto legendomis, kurias vilniečiai perduoda vieni kitiems iš lūpų į lūpas. „Kartais geriau, kad jie nežinotų darbo autoriaus, nes tada ta mitologija yra žmonių, o ne autoriaus“, – sako menininkas Gitenis Umbrasas, kurio sukurta „Stebuklo plytelė“ Katedros aikštėje tapo savotišku Vilniaus mitu.

Esate tiek daug miestui nuveikęs, kad Jus galima pavadinti Vilniaus ambasadoriumi. Kaip gimsta tokios netradicinės meno idėjos miesto viešosioms erdvėms?

Na, žinot, vaikštai ir kas nors mintyse užauga. Pats Vilnius turi savo simbolių, tad bandai su jais susikalbėti: kartais pavyksta, kartais nelabai. Kai pavyksta susikalbėti, tada reikia juos realizuoti – tai atskiras etapas.

Galima sakyti, kad visi Jūsų kūriniai yra pokalbis su miestu?

Taip, tai bandymas susikalbėti. Kartais kas nors išgirsta, pamato.

Viename interviu esate sakęs, kad kūriniai Jums yra kaip vaikai, tad ar žinote, kaip Jūsų „vaikai“ gyvena šiandien?

Kai kurie gyvena blogai, pavyzdžiui, dekoratyvinė skulptūra „Čiulbantis kryžius“ Žvėryne (pastatyta 2000 metų spalį – aut. past.). Nudaužytos jo detalės, tad susitariau, kad jo sutvarkymui būtų skirtos lėšos, padariau sąmatą. Tada į miesto valdžią atėjo kiti žmonės, su jais vėl iš naujo reikia tartis ir taip ta dainelė tęsiasi. Darbas padarytas mano lėšomis ir padovanotas savivaldybei. Aš net pardaviau dirbtuvę, kad investuočiau į tą kūrinį. Savivaldybė, norėdama jį pataisyti, padarė meškos paslaugą: tiesiog nesugebėjo susitikti su darbo autoriumi ir paklausti, ko reikia.

Bet čia tik vienas pavyzdys, kiti yra linksmesni. Kartais ką nors padarai ir po poros metų matai, kaip žmonės reaguoja, džiaugiasi, pratęsia idėją, susiformuoja mitologija. Kartais geriau, kad jie nežinotų darbo autoriaus, nes tada ta mitologija yra žmonių, o ne autoriaus.

Kalbate apie „Stebuklų plytelę“ esančią Katedros aikštėje?

Taip.

Labai įdomi jos sukūrimo istorija. Tiesiog pakeitėte eilinę plytelę savąja ir ją dabar žmonės vadina stebuklinga, galvoja norus ant jos atsistoję.

Kalbant atvirai, tai buvo vandalizmo aktas. Nužygiavome ten, išmušėme jau suskilusią betoninę plytelę ir pakeitėme kita. Po dviejų metų matau, kaip du „pankeliai“ stovi ant jos ir sako vienas kitam, kad čia norai išsipildo. Nugirdau svetimą pokalbį ir pats tuo patikėjau. Iš pradžių, tai buvo tiesiog noras pajuokauti, rasti ženklą, kuris nebūtų pasveriamas kilogramais ar metrais, norėjosi kito matmens. Pagalvojau, kad humorą būtų sunku metrais pamatuoti, juk kartais ir stebuklą sunku išmatuoti.

Jūsų kūriniai atliepia tam tikras aktualijas. Gal Jūs savo darbais norite iššaukti visuomenės diskusijas? Prisiminkime ir tokias Jūsų siūlytas idėjas kaip „Paminklą litui“ ir Vytį virš Europos aikštės.

Norėtųsi, kad žmonės kalbėtųsi su miestu. Kad matytų jo ženklus, jo kalbą ir palaikytų santykį su juo. Kad kažką kurtum, turi gerai įsiklausyti ir išgirsti, ką tau sako. Taip keli ženklai gali atverti tai, ką pats miestas kalba, o ne ką tu nori jam primesti.

Jūs į tą savo pokalbį su miestu įtraukiate ir vilniečius?

Taip, kartais būnu vertėju. Tik nežinau, kaip tas pats miestas kalbės rytoj, po šimto metų.

Galite pasidalinti savo naujų darbų idėjomis? Ką šiuo metu kuriate?

Turiu kelis sumanymus. Vienas jų – padaryti kanalizacijos šachtoje kaleidoskopą. Paryžiuje kartais vyksta ekskursijos po požeminę miesto dalį. Požemiai, rūsiai mums yra nežinoma, neatrasta erdvė, tai miesto pasąmonė. Iš tikrųjų, tas požeminis Vilnius egzistuoja.

Kita mano dar neįgyvendinta idėja – padaryti suoliuką, grojantį nuo vėjo. Siūlau jį statyti Sugiharos parke, kur žydi sakuros, nes ta grojančių nuo vėjo instrumentų tradicija ateina būtent iš Japonijos. Yra kelios idėjos, kurias esu įsimylėjęs, bet dar nerealizavęs. Reikia tų idėjų sirgalių, kurie jas paremtų.

Ko palinkėtumėte vilniečiams?

Palinkėčiau susikalbėjimo, kad matytume ir išgirstume vienas kitą ir ieškotume bendrų sprendimų. Mes juk negalime nematyti savo kaimyno ar medžio, augančio šalia mūsų. Patinka mums jie ar ne, bet mes gyvename kartu.

Ačiū už pokalbį!