Kalba gyventojai Metų kaimynas 2018

Inga iš „Jonažolių kaimo“: „Dabar jau ir neįsivaizduoju, ir nenorėčiau, kad būtų kitaip“

Inga džaugiasi atrasta bendruomene ir teigia, kad nebeįsivaizduoja, jog galėtų būti kitaip
Inga džaugiasi atrasta bendruomene ir teigia, kad nebeįsivaizduoja, jog galėtų būti kitaip

Inga – aktyvi „Jonažolių kaimo“ bendruomenės narė, kuri kaimynus ir aplinkinius gyventojus buria ne tik per šventes, bet ir dovanodama skaitymo malonumą. Kas lankėsi svečiuose žino, kad tai ne tik jaukūs šeimos namai, bet ir nedidelė biblioteka, kurioje kaimynai ir bendruomenės nariai gali rasti knygų sau ar savo vaikams. Tad nejučia pokalbis pirmiausia ir pasisuko apie „Bibliotekėlę“.

Jūsų įkurta „Bibliotekėlė“ skirta vaikams ar visiems norintiems?

Visiems. Ji atsirado iš poreikio, nes patys labai mėgstam skaityti, lankomės bibliotekoje. Bet kartais į tą biblioteką mieste sunku išsiruošti, norėjosi kažko arčiau. Kaip tik susikūrė toks projektas „Jonažolės skaito“ ir po to man nebeliko abejonių, kad reikia įkurti „Bibliotekėlę“.

Ingos ir jos šeimos namuose įsikūrusi „Bibliotekėlė“
Ingos ir jos šeimos namuose įsikūrusi „Bibliotekėlė“

O Jūs ir veikiate kaip biblioteka – bet kas gali pas Jus ateiti pasiimti knygų?

Taip. Ir sau pasiimti, ir vaikams.

Ar turite darbo valandas?

Paprastai tai visi parašo žinutę arba paskambina. Na maža kas – ar būsim su vaikais lauke, ar tiesiog ne namuose, tai susitariam iš anksto ir tada užeina. Skaitytojų daug neturim. Gal dar ne visi žino.

O iš kur gaunate knygų? Perkate?

Ne, neperkame. Gaunam iš žmonių, kurie atiduoda. Kaip tik neseniai viena moteris atidavė savo sūnaus senas knygas – gal trys „tašės“ buvo. Tokios senos, kaip iš mano vaikystės, „Vyturėlio“ leidybos. Ir kiti atneša – daugiau ar mažiau, bet viskas iš gyventojų. Dar yra fondas „Švieski

Knygų galima rasti ir laiptinėje, šalia „Bibliotekėlės“
Knygų galima rasti ir laiptinėje, šalia „Bibliotekėlės“

me vaikus“, kuris duoda knygų bibliotekoms ir kadangi mes ne oficiali tokia, bet biblioteka, tai turim iš jų knygučių.

Susikūrė mūsų skaitytojų klubas, narių dar nedaug – nedrįsta gal, dar ir laikas netinkamas, nes visokios išleistuvės: puoštis, lėkti, bėgti. Tai vieną knygą skaitėm, buvo aptarimas, išsirinkom kitą ir dabar birželį, kai baigsis egzaminai, išleistuvės, bus kitas susitikimas. Gal kažkas ir išsirutulios iš šių dalykų ar naujų knygų įsigysim. Nes dabar atiduoda ne pačias naujausias, ne pačias reikalingiausias, bet ir iš jų yra ką skaityti.

Aš pati sausio mėnesį rašiau projektą Savivaldybei: sugalvojau tokių veiklų kaip susitikimai su autoriais ir edukacinės-kūrybinės dirbtuvės. Manau, vasaros pabaigoje imsimės veiklos, nes gavome finansavimą. Svarbu, kad ne tų knygų būtų daug, o būtų skaitančių, nes čia daug vaikų, daug jaunų tėvų, yra bendruomenė. Norisi tokio įpročio, kad tėvai skaito – ir vaikai skaito. Ir mainų, bendravimo.

Užsiminėte apie bendruomenę ir tai, kad čia daug jaunų šeimų, tad papasakokite apie „Jonažolių kaimą“ – kas tai ir kaip jį atradote?

Čia taip netikėtai… Ieškojom kur gyventi ir ši vieta mums patiko, kad netoli cento. O apsigyvenus čia tik daugėjo visų privalumų, pliusų ir visų gerų dalykų. Susikūrė bendruomenė, esu jos narė ir mes gana aktyviai veikiame, organizuojame šventes: Kalėdas, mūsų išskirtinė „Moliūgų šventė“, Atvelykis, Užgavenės – na, tokios tradicinės, bet jos vyksta čia vietoj.

Dar rengiame įvairias dirbtuves. Prieš Velykas organizavome velykinio vainiko dirbtuves ir jos susilaukė didelio pasisekimo – tai nustebino ir nudžiugino, kad ne visi lekia į miestą ieškoti užsiėmimų ir čia vietoj galima visko tiek nuveikti.

Kartais sudėtinga „iškrapštyti“ kitus į kažkokias veiklas, nors, atrodytų, poreikis yra. Bet po truputį darosi aktyvesnė ir populiaresnė bendruomenė, pastovesnės šventės. Į jas kai kurie ir savo draugus pasikviečia. Bendravimas vyksta: nuo smėlio dėžės iki bibliotekos ir kitų veiklų.

Visus savo kaimynus pažįstate?

Ne visus, bet stengiuosi susipažinti. Man smagu einant pamatyti pažįstamą, sveikintis, juo labiau – jei su vaikais, tai jie gali žaisti, mes mamos kalbamės.

Tad jei ko pritrūktumėte pyragą kepant, rastumėte pas ką pasiskolinti reikiamų produktų?

Tikrai taip. Kaip tik neseniai keliavome, tai lagaminą susirasti buvo nesudėtinga. Socialiniame tinkle turime savo grupę, tai čia kaip tikrame kaime: nuo sauskelnių, raugintų agurkų, pomidorų daigų iki drabužių ir paslaugų.

Turbūt jau ir neįsivaizduojate, kad galėtų būti kitaip?

Dabar jau ir neįsivaizduoju, ir nenorėčiau, kad būtų kitaip.

Mūsų tradicinis klausimas – kaip apibūdintumėte gerą kaimyną?

Besišypsantis, draugiškas, sveikinasi, gali padėti ar patarti.

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie neįsilieja į tokias bendruomenes?

Drąsos! Kad išdrįstų užkalbinti ar kažką suorganizuoti.

Ačiū už pokalbį!