Kalba gyventojai Metų kaimynas 2018

Justiniškėse gyvenanti Kristina: „Esu laiminga, kad kaimynams reikalinga“

Justiniškėse, Taikos gatvėje esančiame daugiabutyje, gyvenanti ponia Kristina kaimynams puikiai žinoma dėl savo puoselėjamų gėlynų. Moters kuriamą grožį vertina ne tik kaimynai, bet ir miestiečiai – ji ne kartą yra pelniusi padėkos raštą už savo darbą. Kristina viena prižiūri, tvarko ir komponuoja net šešis gėlynus. Taip ji, kaip pati sako, kuria sveiką konkurenciją su kitais kaimynais, o to rezultatas – išpuoselėtas, švarus ir tvarkingas kiemas, lyg mažas botanikos sodas.

Kaip sugalvojote šalia daugiabučio pradėti auginti gėles?

Išėjau į pensiją, o judėti tai reikia – ir krapštausi taip jau beveik dešimt metų. Prieš tai čia buvo šabakštynai, „bardakas“, tai paėmiau kastuvą ir pradėjau kasinėti, gėles sodinti.

Čia labai daug gėlių darželių, kiek iš jų prižiūrite ir tvarkote Jūs?

Šešis! Pati sodinu, kuriu kompozicijas, sunkius darbus padeda nudirbti kaimynai. Ir ne tik prie savo namo – šalia esančio daugiabučio, buvo apleisti du darželiai, tai ir ten padariau gėlynus. Taip net konkuruoju su savim, kur gražiau.

Su kaimynėm, kurios šalia savo gėlių darželius puošia, irgi konkuruojat, nesidalinat niekuo?

Aišku, dalinamės. Tik jau grožį kiekviena kuriame savaip, kaip kuri suprantam. Na, pas mane gėlių rūšių gal daugiausia. Žmonės bandė skaičiuoti, tai sakė: „Čia kaip botanikos sode, mini „Belmontas“. Kaimynai džiaugiasi. O kai atėjau čia prie kito namo kapstytis, tai linki tik sveikatos, kad dar daugiau padaryčiau.

Manau, kad tokia sveika konkurencija – labai gerai: nors ir pasipykstam mes, pensininkai, kaip kokiam vaikų darželį. Bet rezultate juk svarbiausia yra kaimynai, tvarkinga, graži aplinka.

Sakėte, kad kapstytis pradėjote tik išėjusi į pensiją. O ką Jūs prieš tai veikėte?

Buvau siuvėja, pardavėja. Su žeme išvis nieko bendro neturėjau, net nežinojau, kaip tas gėles sodinti. Bet tiesiog atėjo noras ir pradėjau. O ir noras atėjo, kad ne tiesiog pasodinti gėlių prie namo, o kažką sukurti kaip kokiam dizaineriui. Matyt, kadangi drabužius kūriau, tai dabar gėlių darželius kuriu: kaskart kompozicijos keičiasi, o fantazijos ateina pati nežinau iš kur.

Sodo ar daržo neturiu, tai čia kieme jaučiuosi kaip savo nuosavam sode. Man nereikia toli važiuoti, dvi dienas „arti“. Aš čia sau pasikapstau, nueinu paguliu namie, kai nebeturiu jėgų. Man po langais viskas. Darau ką noriu, kaimynai leidžia ir padeda: pavyzdžiui, vandenį gėlėms laistyti imu iš rūsio, bendro naudojimo. Ir dar skatina daryti, neapleisti savo gėlynų.

Kaip apibūdintumėte gerus santykius su kaimynais?

Geri santykiai yra tada, kai pasisveikina, bendrauja. Ir kai pagiria už darbus.

Aš komplimentų gaunu daug, tai galima sakyti – dirbu už komplimentus. Man sako komplimentą ir norisi dar labiau stengtis. O su kaimynais kartu ir apsišluojam, ir šiukšles susitvarkom, ir lapus renkam, žodžiu – bendraujam. Aišku, būna ir tokių, kurie apšaukia, bet jų mažai.

Tai Jums svarbiausia, kad kaimynai pažinotų vieni kitus ir bendrautų?

Tikrai taip. Kaip tik neseniai pasiskundžiau vienam kaimynui, kad užauginau du sūnus, padėjau užauginti anūkus, tai jau esu niekam nereikalinga, o jis man ir sako: „Kaip tai, Kristina, jūs gi mums reikalinga!“. Tai dabar aš ir džiaugiuosi: esu laiminga, kad kaimynams reikalinga. Būtent bendravimas, šitas darbas šalia namų man tarsi pabėgimas nuo depresijos. Vis tiek jau amžius toks. O pas mane jokios depresijos nėra, nes aš bendrauju su kaimynais, gaunu komplimentų. Čia man ir vaistas nuo depresijos, ir gyvenimo prasmė: paimt kastuvą, paimt grėblį, pasodint gėlę. Ir ne tik pasodint, bet išradingai sugalvoti kaip viską padaryti.

Ačiū už pokalbį!