Kalba gyventojai

Šveicaras Oliveris: „Beveik visą Lietuvą apėjau!“

„Man blogiausia ta diena, kai nebūna žygio“, – sako Vilniuje gyvenantis Šveicarijos kariuomenės seržantas Oliveris Kleras. Pasikalbėti apie jo žygius ir gyvenimą Lietuvoje susitikome Vilniaus Universiteto filologijos fakultete, kur Oliveris neseniai baigė lietuvių kalbos kursus. Stebėtina, kaip jis sklandžiai dėsto mintis lietuviškai ir neslepia susižavėjimo mūsų šalimi.

Oliveri, kaip Lietuva atsirado Jūsų gyvenime?

Baltijos šalys man visada buvo įdomios, bet tada dar nė vieno žmogaus iš tų šalių nepažinojau. Prieš septynis metus susitikau su lietuviais tarptautiniame pėsčiųjų žygyje Šveicarijoje. Ten dalyvavo apie 90 lietuvių. Susipažinau su jais ir mūsų bendravimas nenutrūko, ryšį palaikėme socialiniame tinkle facebook. Jie man pasiūlė atvažiuoti į Lietuvą. Man patiko ši mintis, todėl po kelių mėnesių atvažiavau čia kaip turistas. Lankiausi Vilniuje, Kaune, Neringoje, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Dalyvavau pėsčiųjų žygyje Jurbarke. Supratau, kad man labai patinka ši šalis ir man labai lengva čia rasti draugų.

Tada dar bendravote angliškai?

Angliškai, kartais vokiškai.

Turite daug draugų lietuvių. Ar todėl norėjote išmokti lietuviškai?

Taip. Iš pradžių mokiausi savarankiškai. Nusipirkau mažą lietuvių kalbos vadovėlį turistams. Aišku, viskas prasidėjo nuo žodžių „Labas“ ir „Ačiū“. Tačiau visada norėjau išmokti daugiau.

Kai nusprendėte pasilikti Lietuvoje, kodėl pasirinkote Vilnių?

Apsigyvenau Vilniuje, nes čia lankiau lietuvių kalbos kursus. Ilgai svajojau apie tokius kursus. Iš pradžių norėjau mokytis vasarą, bet užpernai, spalį grįžau iš karinės misijos Bosnijoje ir Hercegovinoje, taigi vasarą negalėjau jų lankyti. Galiausiai, po ilgo naršymo internete atradau lietuvių kalbos kursus Vilniaus universitete. Užsiregistravęs supratau, kad tai puiki proga apsigyventi Vilniuje ir taip pasilikti Lietuvoje.

Kuriame mikrorajone apsigyvenote?

Radau butą Naujamiestyje netoli autobusų stoties. Tai labai gera vieta, nes galėjau į universitetą vaikščioti pėsčiomis. Nemėgstu važinėti autobusu.

Minėjote, kad dalyvavote pėsčiųjų žygyje Jurbarke. Dažnai einate į žygius?

Taip, pėsčiųjų žygiai man kaip sportas. Nuo pat vaikystės mėgau vaikščioti pėsčiomis. Lietuvoje žygiuoti man smagiausia. Paprastai einu į žygį kartą į savaitę. Kartą netgi švenčiau naujuosius metus žygyje.

Ar skaičiavote, kiek žygių Lietuvoje jau dalyvavote?

Nuo 2011 metų dalyvavau 78 pėsčiųjų žygiuose Lietuvoje.

O kiek jau spėjote per šiuos metus nužygiuoti?

Kol kas buvo 18 žygių Lietuvoje ir vienas Latvijoje.

Kuris žygis buvo įsimintiniausias ir kodėl?

Man visi žygiai svarbūs. Prisimenu, 2014 metais pirmą kartą dalyvavau 200 kilometrų pėsčiųjų žygyje. Startas buvo Pagėgiuose, pirmo etapo finišas – Jurbarke ir antro etapo finišas – Kaune. Prieš tai ėjau 100 kilometrų. Tai buvo iššūkis, kuriam rimtai ruošiausi.

Ar dar liko Lietuvos miestas ar miestelis, kurio dar neaplankėte?

Taip, dar liko, bet visai nedaug. Vokiečių kalboje yra toks posakis: „baltos vietos žemėlapyje“ – taip sakoma apie vietas, kuriose dar nebuvai. Aš stengiuosi aplankyti tas vietas, kurių dar nemačiau. Galiu išvardinti, kur dar nebuvau: Visagine, Skuode, Rusnėje, prie Druskininkų, Vilkaviškyje (buvau tik Jono Basanavičiaus tėviškėje Vilkaviškio rajone). Tikiu, kad greit nebeliks tų baltų vietų žemėlapyje.

Ačiū už pokalbį!