Kalba gyventojai Metų kaimynas 2018

Vilma iš Pilaitės: „Mano gėlių darželyje – beveik šimtas rožių“

Pilaitėje gyvenanti vilnietė Vilma savo kiemą pavertė nedideliu botanikos sodu. Kaimynai kasdien grožisi Vilmos rožėmis, o ji pati visada nusišypso matydama praeivių nuostabą ir pozityvias reakcijas.

Papasakokite, kada pradėjote sodinti savo gėlių darželį?

Kai tik atsikėliau čia gyventi – prieš 15 metų. Pasodinau rožių, vienu metu jų buvo apie 100. Pastebėjau, kad kaimynai šalia daugiabučio taip pat pasodino gėlyčių, medelių.

Įspūdinga! Tarsi nuosavas botanikos sodas!

Svajoju atsidaryti mažą gėlių parduotuvę. Šiaurinėje namo pusėje praeiviai man kartais mojuoja ir klausia, ar neturiu gėlių parduotuvės. Manau, kad ateityje ją įkursiu – turiu viziją.

O visas šias rožes pati pasodinote ar ir kaimynai padėjo?

Viską pati pasodinau. Iš pradžių vieną raudoną rožę pasodinau, po to – antrą, tada žiūriu, kad čia jų mažoka ir galvoju: „Gražu, kai jų daug“. Mano darželyje yra visokių dydžių gėlių. O rožė toks augalas – arba ji stiebiasi į viršų virš metro, arba ji lieka mažutė.

Rožėms reikia dėmesio. Čia joms yra labai gera vieta augti, nes jos gauna rytinės saulės. Paskui, po 15 val. mūsų namas meta šešėlį ir jas puikiai pridengia. Kaimynas man sako: „Reikia laistyt“. Sakau, nežinau, ką dabar daryti, kiekvienais metais eksperimentuoju, nes rožė toks įdomus augalas – saulė svilina, o ji žydi.

Ar visus savo namo gyventojus pažįstate?

Taip. Pirmiausia kaimynai susipažįsta su manimi, nes mane lengva rasti, aš nuolat tvarkausi kieme. Žinoma, gyventojai keičiasi. Pagyvenę 10 metų viename name žmonės keliasi kitur – prasideda didžioji migracija.

Kaip kaimynai reaguoja pamatę Jūsų rožes?

Būna girdžiu, kaip girgžda ratukai – mamytė čia atėjusi savo vaikelį migdo. Ateina močiutės ir girdžiu kaip jos viena kitai sako: „Šitą pauostyk, dar šita labai kvepia!“ Kartais pastebiu, kad eina žmogus be nuotaikos, tada pamato mano rožių darželį ir taip maloniai nustemba. Tai man didžiausias džiaugsmas.

Galima sakyti, kad Jūsų darželis tampa rajono lankytinu objektu?

Taip, matau, kaip žmonės eina pasivaikščioti ir čia sustoja. Jie žiūri, uosto, fotografuoja. Kartą viena mergaitė nusiskynė sau gėlytę ir ją aprėkė kaimynas.

Jūs pati dėl to nepykstate?

Kažkada perskaičiau tokią istoriją apie vieną vienuolį: pas jį atėjo vagis pernakvoti, o vienuolis jį priėmė. Tas vagis susikrovė visas žvakides ir išsinešė. Kai policiją jį pagavo, vienuolis atsakė: „Manau, jam labiau reikėjo“.

Žinoma, gaila, jei išlaužytų mano gėles, bet matau, kad kaimynai yra sąmoningi ir taip nesielgia. Parkuose žmonės irgi nevagia.

Pasitikite savo kaimynais?

Taip, manau, jie labiau nei aš tą darželį saugo. Tikrai nesodinčiau gėlių, jei galvočiau, kad kaimynai visas nuskins ar išlaužys. Reikia tikėti ir pasitikėti žmonėmis, kad yra tas gerumas ir jo daugėja, arba daugiabutėja.

Koks, Jūsų nuomone, yra geras kaimynas?

Geras kaimynas kaip darbdavys: turi žinoti savo darbuotojų vardus, pavardes, mamos vardą, kiek jai metų, kiek vaikų turi, kaip jiems sekasi – tada jo verslas seksis. Kuo mes mažiau vienas apie kitą žinome, tuo mažiau ir suprantame. Tarkim, žinau, kad žmogus turi seną mamą, todėl žinau, kad jis gali vėluoti į darbą, nes reikėjo jai padėti. Žmogus yra sociali būtybė, todėl reikia bendrauti. Mano gyvenimo principas: pasisveikinti pirmai. Nesutikau nė vieno, kuris neatsakytų.

Ačiū už pokalbį!