Kalba gyventojai Rajono problema

Vilniuje neįgaliesiems – aibė kliūčių

Vilnius, nors ir sostinė, dar nėra visiškai pritaikytas neįgaliesiems, o situacija kituose Lietuvos miestuose – dar prastesnė

1992 m. Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė gruodžio 3-ąją Tarptautine neįgaliųjų žmonių diena. Minint šią dieną, „Kalba vilniečiai“ redakcija aiškinosi, ar Vilnius – patogus miestas neįgaliesiems?

 Savivaldybė meta lauk?

Vilniaus miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jadvyga Rastovskaja apsidžiaugė sulaukusi skambučio ir iškart pakvietė į svečius. Kol dar yra kur pakviesti, mat, pasirodo, ne vienerius metus pagal panaudą, o vėliau – už simbolinį mokestį patalpas Basanavičiaus g. 29 nuomavusi draugija, dabar turi mokėti virš tūkstančio eurų per mėnesį.

„Prieš porą savaičių savivaldybės atstovai nuomos kainą perskaičiavo ir dabar turime mokėti 7,50 Eur už kvadratinį metrą. Mūsų patalpos – apie 140 kvadratinių metrų, todėl pagal naują paskaičiavimą tiesiog neišgalėsime patalpų išlaikyti. Visi esame įpratę, nes patalpos pilnai mums pritaikytos, netoliese geras susisiekimas, yra stotelės. Kasdien atvažiuoja žmonės čia pabūti, praleisti laiko. Bus gaila, jei nepavyks savivaldybės įtikinti kainą sumažinti. Jie sako, kad kainą lengvatinė – galbūt verslininkams, tačiau tikrai ne mūsų organizacijai“, – turimais rūpesčiais dalijosi J. Rastovskaja.

Taip pat moteris nuogąstavo didelių priekaištų neturinti, nes dažnai tenka dirbti su įvairiais projektais, bendrauti su savivaldybės atstovais. Vis dėl to, išskiria problemas, kylančias žmonėms, turintiems judumo negalią, kadangi ne visos gatvės ir perėjos yra pritaikytos, ypač senamiestyje.

„Suprantame, kad galbūt ten nėra ir galimybės, nes gatvelės siauros, išlaikytas grindinys. Suprantame ir tai, kad ne viskas įvyksta per vieną dieną, todėl patys daug dirbame ir stengiamės, kad neįgaliųjų lūkesčiai būtų pateisinti.“

Didžiausios problemos – darbo rinkoje

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko įsitikinusi, kad ne konkrečiuose miestuose, o socialinio modelio nebuvime yra didžiausios problemos. Daugiausia iššūkių šiuo metu kyla dėl to, kad neįgalieji negali pilnai įsilieti į darbo rinką.

„Problemų ir nenuveiktų darbų dar tikrai yra. Trūksta bendros sistemos atviroje darbo rinkoje, paslaugų paketų, daugelis gyvena už skurdo ribos. Todėl didžiausias iššūkis, ties kuriuo dabar dirbame, tai galimybe žmonėms su negalia prisitaikyti darbo rinkoje. Tai reiškia, kad ir darbdaviai turi būti apmokyti, reikalinga sudaryti sąlygas asistuoti žmogų su negalia darbo vietoje, į darbo rinką įtraukti žmones, turinčius psichikos negalią, nes šiuo metu jie yra visiškai izoliuoti. Iš esmės, reikia kurti naują socialinį modelį, remtis kitų šalių praktika, teisės aktais“, – sakė J. Ivančenko.

Paklausta, su kokiais iššūkiais tenka susidurti neįgaliesiems Vilniaus mieste, moteris pirmiausia įvardija tendenciją persikelti į didmiesčius dėl patogesnės infrastruktūros.

„Žinoma, kuo didesnis miestas – tuo daugiau iššūkių. Konkrečiai Vilniuje tenka susidurti su nepritaikytais šaligatviais, perėjomis. Pavyzdžiui, Konstitucijos prospekte perėjoje yra keltuvas, o ne liftas. Taip pat ir poliklinikos nėra pritaikytos žmonėms, turintiems judėjimo negalią“, – teigė Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė.

Trūksta turėklų

Neįgaliųjų Naujojo teatro direktorė Svetlana Laima Zemleckienė džiaugiasi mieste esančiais pokyčiais, tačiau įvardijo ir problemas.

„Džiaugiamės atnaujintais šaligatviais. Gerai, kad vis daugiau atsiranda garsinių šviesoforų – lengviau pereiti pėsčiųjų perėją. Labai kasdienybę palengvina išmanioji programėlė, kuri viską pasako: žinau, kada koks autobusas ar troleibusas važiuoja, nebereikia klausinėti žmonių. Taip pat gerai yra iš anksto žinoti, koks troleibusas atvažiuoja, nes turintiems judėjimo negalią tinka tik žemagrindis. Iš esmės, geriausiai jaučiamės, kai nebereikia kitų prašyti pagalbos. Didžiausias trūkumas, kurį išskirtume – turėklai, jų trūksta, o jie mums yra labai svarbūs.“