Kalba gyventojai Metų kaimynas 2018

Žirmūnietė Diana: „Ir maistu dalinamės, ir gyvūnus prižiūrim“

Diana džiaugiasi sukūrusi mažą bendruomenę savo rajone: „Kai ko nors reikia, pirmiausia kreipiamės vieni į kitus, nes šeima dažnai būna kitame rajone ar net kitame mieste“
Diana džiaugiasi sukūrusi mažą bendruomenę savo rajone: „Kai ko nors reikia, pirmiausia kreipiamės vieni į kitus, nes šeima dažnai būna kitame rajone ar net kitame mieste“

Žirmūnietę Dianą „Metų kaimyno 2018“ titului pasiūlė jos kaimynas Aleksandr, tad geriau nei jo žodžiais, merginos pristatyti neįmanoma:

„Būdama veržli, Diana visuomet imasi iniciatyvos, norėdama suburti Žirmūnų bendruomenę, o atšilus orams susitikimai su kaimynais, jau tapusiais gerais draugais, organizuojami vos ne kiekvieną savaitgalį. Diana nesifokusuoja vien į rajono problemas ir turi globalesnių siekių: ji, prisidėjusi prie platformos „Foodsharing Vilnius“ iniciatyvinės grupės, šiuo metu skatina gilintis į maisto nešvaistymo temą bei ragina vilniečius dalintis nebereikalingu maistu (prisijunkite ir jūs!).  […] geresnio žmogaus nei Diana neįsivaizduoju.“

Su Diana susitikome saulėtą vakarą vienoje iš jos mėgstamų rajono vietų – Tuskulėnų rimties parke.

Papasakokite kaip atsidūrėte Žirmūnuose ir kaip susibūrėte su kaimynais?
Žirmūnuose lankydavausi nuo pat vaikystės, nes atvažiuodavau čia pas senelius. Pati šiame rajone apsigyvenau prieš maždaug aštuonerius-devynerius metus. Tada šalia atsikraustė mano draugės, vis susipažindavom su kitais gyventojais ir taip išėjo, kad visame rajone mūsų pažįstamų šiuo metu yra visai nemažai. Aišku, dabar mes „išsimėtę“, bet turime bendras grupes socialiniuose tinkluose. Studentavimo laikais daugiau susitikdavome dėl vakarėlių, o paskui jau pradėjom, jei ko nors reikia, kreiptis vienas į kitą. Nes šeima dažnai būna kitame rajone ar net kitame mieste, tai nelabai patogu.

Kaip dažniausiai vieni kitiems padedate?
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti: kur dėti gyvūnus, kai išvažiuoji atostogauti? Iš pradžių palikdavome vieni kitiems raktus ir vaikščiodavome į namus pažiūrėti katiną ar šunį išvesti. O dabar neseniai prie mūsų prisijungė jauna šeima, auginanti trijų metų berniuką, jie neturi galimybės patys auginti gyvūno visą laiką, tai tapo etatiniai mūsų visų šunų ir kačių prižiūrėtojai.

Papasakokite apie „Foodsharing Vilnius“ iniciatyvą.
Pati idėja yra kilusi iš vakarų Europos, jei neklystu – iš Vokietijos.  Užsienyje, nors daugumos šalių ekonominis išsivystymas yra geresnis, jie nenori švaistyti maisto ir jiems nėra gėda atiduoti ar pasiimti. Pavyzdžiui, jei kažkas iškepa lazaniją, kodėl kažkam nepasiėmus, jeigu liko?

Mes sukūrėme grupę prieš beveik du mėnesius ir pradėjome kviesti žmones, bet jie sunkiai prisijungia, nes įtariai į tai žiūri. Kitas dalykas – gėda. Maisto ėmimas yra stigmatizuojamas: jei neturi pinigų, tau gėda tai parodyti. O trečia – kai nėra specialiai supakuota, žmonės labai bijo, nes maistas gali būti pagedęs.

Vis pagalvoju, kaip būtų galima tą problemą išspręsti: jeigu žmonės maistu dalijasi bendruomenėje, savo rajone, jei pažįsta žmogų, kuris siūlo maistą – ne taip gėda imti, labiau pasitiki ir jau nemanai, kad tas pažįstamas norės tave nunuodyti. Kitas dalykas – logistika: ne visi žmonės, ypatingai vyresnio amžiaus, važiuos į kokius Panerius pasiimti maisto. Manau, visa grupė galėtų išaugti, jei mes iš pradžių vietinėje bendruomenėje galėtume tokius dalykus daryti. Juk kaip dažniausiai būna: iš pradžių žiūri skeptiškai, o po to ta žinia pasieks ir kitus iš lūpų į lūpas. Ir čia jau būtų didžiausias mūsų grupės tikslas bendruomeniniu mastu, nes būtent iš bendruomeninio masto ji turėtų virsti į didesnę.

Minėjote, kad Žirmūnuose esate nuo vaikystės, vadinasi, matėte kaip keitėsi rajonas, kaip keitėsi gyventojai. Kokie iš to įspūdžiai?
Taip, mačiau. Kai tik atsikrausčiau, beveik visi buvo pensininkai. Dabar jau pastebiu, kad į mano laiptinę atsikrausto vis daugiau jaunų šeimų. Aišku, tai natūrali kaita. Be to, aplink statosi vis daugiau naujų namų. Mano namas, Minties gatvėje, buvo pats pirmasis, statytas, berods, 63-aisiais ir nuo jo matydavosi Kalvarijų turgus – aplink jį išvis nieko nebuvo. Tad gyvenu toje vietoje seniausiame name.

Pastebėjau, kad daug kas pasikeitę. Kai dar gyvi buvo mano seneliai, tada durų niekas nerakindavo. Senyvo amžiaus moterys sėdėdavo lauke, bendraudavo. Paskui buvo toks tarpas, kai nieko nebuvo, kieme vis mažėjo vaikų. Ir dabar jau retai grįžus iš darbo pamatysi, kad lauke vaikai lakstytų. Tai šiek tiek liūdna. Bet nėra infrastruktūros, norėtųsi viską renovuoti.

Kokie Jūsų kaimynai, kaip su jais sutariate?
Kaimynai draugiški. Dauguma mane pažįsta jau nuo mažumės, nes dažnai būdavau pas senelius. O kiti, kurie nauji atsikrausto, tai susipažįstam.

Yra, aišku, tokių kaimynų, kurie vis dar nesisveikina, o tai yra keista – juk tai penkiaaukštis namas, tiek ten tų butų. Atrodo, imk ir pasisveikink, juolab kai susitinki beveik kiekvieną dieną. Matyt, reikia prisijaukinti. Pas visus dabar kažkoks didelis nepasitikėjimas yra, ypač – pas vyresnio amžiaus žmones. Pavyzdžiui, gajus mitas: niekam nesakyti, kad kažkur išvažiuoji, nes jei koks draugas, pažįstamas sužinos, pasakys kam nors kitam ir tave apvogs. O, atrodo, kaip tik kaimynai ir turėtų tokį dalyką žinoti, kad pamatytų, jei kažkas svetimas veržiasi ar užliejai kitą butą. Nes anksčiau, kai senelis dar buvo gyvas, mes turėdavom visų butų raktus, kad ištikus bėdai galėtum įeiti ir sutvarkyti ar, galiausiai, gėles palaistyti.

O dabar Jums to trūksta?
Trūksta. Gal aš labai sentimentali? Bet kai eini į parduotuvę ir kaimynas paprašo nupirkti pieno. Ar sunku? Tikrai nesunku. Dabar paprašyk kaimyno, tai dar kreivai pažiūrės.

Manau, tų vyresnio amžiaus žmonių jau nepakeisi, nes jie į jaunimą žiūri labai skeptiškai. Bet jaunimą galima prie to pratinti. Ypač įvairiais renginiais. Pavyzdžiui, Tuskulėnų rimties parke buvo rengiami kino vakarai ir į juos ateidavo tikrai nemažai jaunimo. Taigi, žmonės susirenka, vadinasi, poreikis tokiems bendruomenės susibūrimams yra.

Apibūdinkite gerą kaimyną – koks tai žmogus?
Patikimas, kad galėčiau juo pasitikėti, jei man reikėtų kokios pagalbos. Pavyzdžiui, jei man turėtų kokius baldus atvežti, ir aš žinau, kad niekaip negalėčiau ten būti, galėčiau duoti raktus ir būčiau rami žinodama, kad jis užėjęs nieko nepaims.

Supratingas. Manau, reikėtų suprasti, kad kartą per metus yra gimtadieniai, Nauji metai ir jeigu šventi savo namuose ir ta muzika bus garsesnė. Aišku, tai neturi kartotis nuolatos.

Tvarkingas. Butą apsitvarkai, bet norisi ir laiptinę tvarkingą turėti. Nors pas mus jau visi išugdyti: jokių besimėtančių popieriukų jau niekada nerasi, tad dėl savo kaimynų tikrai negaliu skųstis. Tad tokios trys pagrindinės savybės.

Ar žmonėms reikia domėtis, kas gyvena už sienos?
Tikrai reikia. Ypač, jei gyvena vyresnio amžiaus žmonės ir jie lieka vieni. Mes turim tokį kaimyną, kuris visada buvo šiek tiek silpnesnės sveikatos ir prašydavo pagalbos. Ir kai pagalvoju: jei jis su niekuo nebendrautų, kaip nueitų į parduotuvę, kas jį nuvežtų pas daktarus, kas jam kokių vaistų atvežtų? Vien dėl pagalbos kitiems turėtum žinoti, kas gyvena už sienos. Ir, be to, saugiau jautiesi, kai žinai, kas gyvena tavo laiptinėje.

Ačiū už pokalbį!