Kalba gyventojai

Iliuzionistas Justinas Malinauskas: „Jeigu kam reikėtų gido po Šeškinę – visada jūsų paslaugoms“

– Papasakokite trumpai apie save – kas per „paukštis“ ar koks tai „žvėris“ esate?

Dabar dažnai save pristatau taip: „iliuzionistas, kuris myli muziką“. Esu iliuzionistas, rodau triukus žmonėms jau 6-erius metus. Esu atlikęs jau virš 900 pasirodymų Lietuvoje, taip pat surengiau pasirodymus Briuselyje, Berlyne bei Amsterdame. Labai myliu muziką, ją įtraukiu į savo triukus bei pasirodymus. Turiu patefoną ir šiuo metu klausausi „Anties“ vinilo plokštelės. Galiu pravesti poros valandų paskaitą apie grupę „The Beatles“. Viena mėgstamiausių šios grupės dainų man yra „I am the Walrus“. Tai koks aš žvėris? Jūrų vėplys.

Ir dar aš esu tėtis. Čia svarbiausia.

– Kuriuose Vilniaus rajonuose teko gyventi? Kuo kiekvienas jų yra ypatingas?

Po gimimo labai trumpai gyvenau Naujamiestyje, o po to visą vaikystę ir paauglystę gyvenau Šeškinėje. Tai rajonas, kuriame išmokau važiuoti dviračiu, gimė mano repo grupė Triple G (Gelvonų Gatvės Garsai), gavau spyrį į galvą ir buvo atimtas mano telefonas, žaisdavau krepšinį kiaurą parą, o apie tai net repo dainą turėjom, manęs vos nenutrenkė žaibas ir buvo pirmos meilės-seilės.

Čia gyvena mano pusė giminės, tad šis rajonas man yra labai brangus. Jeigu kam reikėtų gido po Šeškinę – visada jūsų paslaugoms.

Nuo 2012 metų persikėliau gyventi su drauge, dabar jau žmona į įdomią vietą. Vieni šią vietą laiko Senamiesčiu, kiti – Stotimi. Daug kas nė nežino gatvės, kurioje gyvenu, bet picas čia pristato be problemų. Man šis dviejų rajonų sankirtos taškas ypač patinka: 5 minutės iki Filharmonijos – arčiau turbūt ir būti negali, bet nė karto nesu ten buvęs. Ši vieta yra ypatinga, nes čia yra visko – šalia ir Senamiesčio barai – tai reiškia žmonės, ir bohema, ir atsinaujinantis Stoties rajonas su savo šarmu. Žinot, kas yra jėga? Kad po vakarėlio ar pasisėdėjimo su draugais niekada nereikia kviestis taksi. Tuos pinigus išleidžiu vinilams.

– Kur vestumėtės nevietinius svečius? Kokį Vilnių norėtumėte jiems parodyti?

Paskutinį kartą svečią – iliuzionistą iš Nyderlandų – vedžiausi į barą Senamiestyje. Jis užsisakė alaus, šaltibarščių, kiaulienos kepsnį ir du cepelinus. Bandžiau įrodyti, kad kepsnys ir du cepelinai yra ne jo jėgoms, jis nepaklausė. Be reikalo.

Žmonės labai skirtingi, vieną gali nustebinti, nuvedęs prie Arkikatedros, o kitą į Šiuolaikinio meno centrą ar Nacionalinę dailės galeriją. Labiausiai svečiams norėčiau parodyti „Krantinės arką“. Daug domiuosi šiuolaikiniu menu ir, mano nuomone, „Krantinės arka“ yra vienas geriausių šio amžiaus lietuvių meno kūrinių. Kas nesutinkat ir norėsit padiskutuoti – parašykit.

– Galbūt miestui ko nors trūksta?

Norėtųsi, kad Vilniuje būtų dar daugiau žmonių. Smagu matyti pilnas gatves, barus bei koncertų sales.

– Koks būtų Jūsų pirmas, kaip miesto mero, darbas?

Geras klausimas. Neslėpsiu, laukiau jo. Vilniaus savivaldybė turi daug patalpų centre ir senamiestyje. Dalinčiau jas nuomininkams atsakingiau. Neskatinčiau dar vienos gintaro ar lino dirbinių parduotuvės. Stengčiausi, kad erdves išnaudotų menininkai, galerijų įkūrėjai. Kuo daugiau NEgintaro ir  NElino parduotuvių, tuo geriau. Čia mano nuomonė. Tikrai tikiu, jog galime garsinti Vilnių ne vien tik šiais, bet ir įdomesniais dalykais.

– Kokį Vilnių įsivaizduojate po dešimties metų?

 Mažiau čiliakų, daugiau šeimos restoranėlių. Atsinaujinęs ir įdomus stoties rajonas. Mažiau gintaro. Daugiau laisvės.

– Ar norėtumėte gyventi kitame – Lietuvos, Europos, pasaulio – mieste, ne Vilniuje? Jei taip, tai kur ir kodėl?

 Amsterdame. Myliu šį miestą, lankau jį kartą į metus jau 4 metus iš eilės. Man patinka jo atmosfera, tempas, dviračiai ir kanalai. Jame ir magijos daug, turiu kelis iliuzionistus draugus iš Amsterdamo.

Paryžiuje. Dėl meno. Man Paryžius gražus ne Luvro „Mona Liza“, o būtent šiuolaikiniu menu, tai vienas iš miestų, kuris diktuoja šias tendencijas.