Uncategorized

Diana Makarovaitė: „Džiugu, kad vis daugėja žmonių, kurie yra neabejingi gyvūnų gerovei“

Atėjus šaltajam sezonui, retas kuris besišildydamas jaukiuose namuose susimąsto apie tuos, kuriems tos šilumos labiausiai trūksta. Lietingą rudens dieną kalbamės su Diana Makarovaite – „Lesės“ gyvūnų globos Vilniuje komunikacijos vadove bei šunų trenere. „Kalba vilniečiai“ skaitytojams ji pasakoja apie prieglaudos užkulisius bei jautriausius išgyvenimus.

Kiek metų jau veikia „Lesės“ gyvūnų prieglauda?

„Lesės“ prieglauda buvo įkurta 2007 metais ir veikia jau 13 metų.

Ar pasitaiko veislinių, ypač retos ir brangios veislės gyvūnų, kuriuos atiduota arba kuriuos randate?

Jei rastas ar atiduotas gyvūnas neturi kilmę įrodančių dokumentų, jis yra mišrūnas ir nesvarbu, ar jis panašus į kurią nors veislę ar ne. Tačiau yra buvę atvejų, kai pas mus buvo patekę šunys su kilmės dokumentais.

Kiek maždaug per metus gyvūnų pasiima/atiduoda. Kaip dažnai netenkate jų?(miršta) Kiek šiuo metu gyvūnų yra prieglaudoje?

Visuomet prieglaudoje turime apie 100 gyvūnų.

per 2019-uosius:

– Priimta gyvūnų: 155 (80 šunų ir 75 katės).

– Grįžo atgal pas šeimininkus: 12 gyvūnų (11 šunų ir 1 katė).

– Rado naujus namus: 131 globotinis (68 šunys ir 63 katės).

– Atgal į prieglaudą grįžo 4 mūsų buvę globotiniai.

Kiek metų vyriausiam prieglaudos senbuviui bei koks ilgiausiai gyvenantis prieglaudoje augintinis, kuris neranda savo šeimininkų? Kokia jo istorija?

Norėčiau šiame klausime paminėti mūsų Meškį, kuris mūsų prieglaudoje užsibuvo jau tikrai per ilgai ir dabar jam jau 11 metų. Kažkada, dar būdamas mažas šuniukas, buvo padovanotas vieniems, nelabai atsakingiems šeimininkams, kurie Meškį skriaudė ir mušė, todėl atsiėmėme jį atgal. Po grįžimo į prieglaudą jis buvo šiek tiek nevaldomas, todėl namų neieškojo, o dabar žmonės nuo jo nusisuka, kadangi jis jau senjoras. 🙁

Ar dažnai pasitaiko ypač jautrių momentų? Pasidalinkite labiausiai įsiminusiu.

Per visą mano patirtį labiausiai įstrigusi akimirka, kai į prieglaudą atvežė du šunis –  10 ir 11 metų, nes jų nebegali laikyti, kadangi naujo buto šeimininkas nepriima su šunimis. Šeimininkai apie tai, kad jų šunys negalės gyventi su jais sužinojo tik raktų perdavimo dieną, mat buvo pamiršę paklausti, tai tiesiu taikymu atvežė šunis į prieglaudą. Buvo pikta ir skaudu matyti, kaip jie be ašarų akyse ir jokio jautrumo uždaro šunis į narvą. Vėliau tuos šunis lankė mažas berniukas, kuriam vieną dieną teko pasakyti, kad jis nebegali ateiti, nes kelia šuniukams stresą. Ši pareiga man drąskė širdį, juk vaikas dar nesupranta, kodėl jis turi išeiti iš prieglaudos ir palikti draugus, su kuriais užaugo.

 

O dabar apie linksmas/motyvuojančias istorijas. Gal yra tokia, kuria norėtumėte pasidalinti?

Labiausiai motyvuojančios istorijos yra tos, kai arba pasveiksta labai sergantis gyvūnas, arba namo iškeliauja ilgai prieglaudoje užsibuvęs globotinis. Tuomet dar kartą supranti, kad tavo darbas turi prasmę.

 

Žinoma, visi prieglaudos gyventojai vienodai unikalūs ir išskirtiniai. Tačiau praktikoje gal pasiteikė toks, kurio, rodos, niekada nepamiršite?

Turbūt visi jau tą žino, kad niekad nepamiršiu mūsų globotinio, dobermano mišrūno,  Mufasos, tai šuo, išmokęs mane daug kantrybės, paskatinęs dar labiau gilintis į šunų elgesio subtilybes. Prieš keletą metų jis buvo agresyvus žmonėms, puldavo visus, su juo buvo sunku ir nesaugu dirbti, tačiau aš mačiau potencialą jo akyse, o šiandien jis kitoks: mylintis, klausantis ir puikus kompanionas.

 

Paskutinieji įvykiai, aptikus nelegalias veisyklas, ypač sukrečiantys. Pasidalinkite savo įžvalgomis ir vertinimu.

Tai daug metų vykstantis siaubingas verslas Lietuvoje, kurio „dėka“ prieglaudos prisipildo globotinių ir sunkiau randa namus. Džiugu, kad dabar bandoma išspręsti šią problemą plačiau, patys važiuojame tikrinti, padėti, labai viliamės, kad po kurio laiko galėsime džiaugtis rezultatais ir šio „tinklo“ sustabdymu.

Organizacija didžia dalimi veikia dėka žmonių aukų, tiesa? Ar yra kiti šaltiniai iš kur gaunate finansavimą? Kokia didžiausia auka, kurią esate gavę?

Mūsų pagrindinės pajamos – žmonių aukos, tiek fizinių asmenų, tiek juridinių. Papildomo finansavimo negauname, todėl labai džiaugiamės, kad vis daugėja žmonių, kurie yra neabejingi gyvūnų gerovei.

Visgi, kas yra sunkiausia dirbant gyvūnų prieglaudoje ir gelbstint augintinius?

Turbūt suvokti, kodėl kai kurie žmonės yra tokie beširdžiai, kaip jie gali išmesti arba atiduoti savo augintinį, savo šeimos narį,