Kalba gyventojai Uncategorized

E. Špokaitė: „Vilniuje gyvenau, tikiu, dar gyvensiu“

Eglė Špokaitė, tiki, jog kažkada gyvenimas susiklostys taip, jog ji grįš gyventi į Vilnių (Gretos Skaraitienės nuotrauka)

Bene garsiausia Lietuvos baleto artistė, apdovanota auksiniu scenos kryžiumi, prieš kelerius metus San Diege, kur šiuo metu ir gyvena, atidariusi San Diego Baleto institutą, vis dar palaiko itin artimą ryšį su Lietuva. Praėjus Tarptautinei šokio dienai E. Špokaitė su „Kalba vilniečiai“ redakcija pasidalino mintimis, kodėl ji džiaugiasi atradusi šokį ir kurių Vilniaus vietų, gyvendama už Atlanto, ji labiausiai pasiilgsta. 

Kone visą jaunystę praleidote Vilniuje. Kokius prisiminimus Jums kelia šis miestas?

Galbūt, tai lėmė žvaigždžių išsidėstymas, o gal tai buvo paprasčiausias laikinas atsitiktinumas, tačiau gimusi Ukrainoje, Vinicos mieste, Vilniuje atsidūriau būdama maždaug metukų.

Pirmoji mano vieta, kurioje apsistojome atvykę į Lietuvą, buvo Vilniuje esantys Žirmūnai. Dar būdama visai mažutė, tik darželinukė, viena 13-tu arba 17-tu troleibusu važiuodavau į Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno, kur vyko baleto pamokos. Ta mažytė mergaitė, kuri, atrodo, tuo metu buvo tokia nedidelė tokiame dideliame mieste, buvo suskaičiavusi visus laiptelius, vedančius į Tauro kalną.

Tais pirmaisiais metais baleto klasėje, aš supratau, jog žmonės gyvena ne tik miegamuosiuose rajonuose, bet ir didingame Vilniaus senamiestyje. Ši sostinės vieta, miesto širdis, mane užbūrė ir sukūrė kiek savotišką tikslą – užaugus, būtinai čia gyventi. Iki pat dabar mano, kupina prisiminimų, širdis džiaugiasi, jog šį tikslą aš pasiekiau.

Kadangi neseniai pasaulis minėjo Tarptautinę šokio dieną, pasakykite, kas Jums yra šokio menas?

Šokis – mano gyvenimas. Dar būdama visai maža žinojau, jog tai yra tai, kuo gyvensiu.  Esu laiminga jog savo saviraiškos, idėjų ir širdies išraišką galiu susieti su profesija, taip būdama ir žmogumi, ir profesionalu toje pačioje erdvėje.

Eglė Špokaitė brangina kiekvieną savo mokyklos mokynį (Facebook nuotrauka)

Kada pajutote, jog šokėjos karjera jus nuves į tokias aukštumas?

Būdama mažutė skaičiuodavau tuos Tauro kalno laiptelius ir svajodavau apie gyvenimą. Vėliau kasdienis kelias nuvedė į Operos ir baleto teatrą Gedimino prospektu nuo Katedros… Tai  buvo mano minčių apie gyvenimą kelias. Kelias ne apie šokį, o apie gyvenimą…  Dabar, atsisveikindama su jaunaisiais šokėjais, važiuoju (deja, ne pėsčiomis) link vandenyno. Nors tada mano galva būna pilna minčių apie konkrečius darbus, kuriuos reikia padaryti, saulėlydžio spinduliuose aš vis dar svajoju. Apie gyvenimą ir apie šokį. Ir tai yra didžiausia laimė mano gyvenime – visa tai aš turiu, be jokių išlygų, be dvejonių ir be jokių klausimų.

Eglė Špokaitė, gyvenanti San Diege, pastaruoju metu retas svečias Lietuvoje (Facebook nuotrauka)

Ar yra pasaulyje miestas, o gal ir visa šalis, kuri kažkuo primintų Vilnių?

Ne, tačiau kai kur atrandu vietų, kuriose aš, kad ir trumpam, bet pasijaučiu kaip Vilniuje. Čia, San Diege, Little Italy rajone yra vienas „kampas“ kuris man atrodo panašus į vieną vietą Antakalnyje. Bet nesu buvusi ten, kur viduje pajausčiau tą patį, ką jaučiu Vilniuje. Štai Jungtinių Amerikos Valstijų sostinė Vašingtonas man primena Kauną. Galbūt ten dominuoja panašaus laikmečio architektūra… Tačiau, kalbant apie Vilnių, jo architektūra ir atmosfera yra nepakartojama.

Kuri Vilniaus vieta yra Jūsų mylimiausia?

Vilniaus senamiestis ties Pilies gatve, Sereikiškių parku, Pranciškonų vienuolynu, ir Šv. Jonų bažnyčia. Čia gyvenau, tikiu, dar gyvensiu. Čia išvaikščiota kiekvienas gatvės kampelis, žinau kiekvieno sezono pasikeitimus, pažįstu čia gyvenančius žmones, žinau jų ir viso miesto istoriją… Ta vieta man šitaip gražiai aprašyta Jurgio Kunčino „Tuloje“.

Kuo Jums Vilnius išsiskiria iš kitų Lietuvos (ar užsienio) miestų? O galbūt išsiskiria ne Vilnius, o jo žmonės?

Vilnius jaukus, bet tuo pat metu ir labai įvairus miestas. Jis gana aktyvus, bet didelės bei plačios gatvės neužgožia ir neįsiterpia į pagrindines vietas, kur žmonės juda pėsčiomis. Gal tai net ir būtų pagrindinis privalumas, leidžiantis kurti tam tikrą atmosferą. Miestai, kur plačios gatvės atitolina žmones, padaro juos labai mažais. Tuomet dingsta ryšys, nes ką tu gali pamatyti – žmones sulipusius į automobilius, kuriuos nuo aplinkos skiria metalo siena. Mano nuomone, jeigu mieste galima ir yra įdomu judėti pėsčiomis, žmogus taip ir darys. Vaikščiodami mes pamatome vieni kitus, sutinkame vienas kito veidus…

Ko palinkėtumėte vilniečiams?

Išlaikyti senas, geras vietas. Pastaruoju metu atvykstu į Vilnių tik kartą per metus. Vilnius keičiasi, bet man buvo nelabai maloni staigmena, jog naujos, gražios ir labai jaukios parduotuvėlės, restoranėliai kas metai pasikeičia iš vieno į kitą. O žmogus ne tik vartotojas, jis ir tas, kuris mėgsta ir tuos dalykus, tas vietas, kurios niekada nesikeičia ir būna savo vietoje. Išlaikykime tai, kas gera, kas turi istoriją ir atmosferą, šiek tiek ilgiau nei trunka komercinė sėkmė.

Per ilgą savo karjerą Eglė Špokaitė atliko daugybę vaidmenų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (Michail Raškovskij nuotrauka)