Kalba gyventojai

Gabija Lunevičiūtė: „Palinkėčiau labiau džiaugtis savimi ir tuo, kas sava“

Svetingiausia Vilniaus gide pripažinta Gabija Lunevičiūtė apie savo gimtąjį miestą gali papasakoti daugybe įdomių istorijų. Net tikrus vilniečius, čia gimusius ir augusius, ji sugeba nustebinti negirdėta legenda ar parodyta įdomia, nematyta miesto detale. Gabija mielai sutiko su portalo „Kalba vilniečiai“ skaitytojais pasidalinti savo atradimais ir įdomiausiomis Vilniaus istorijomis.

Vilnius sparčiai populiarėja. Apie jį rašomos knygos, kiekvieną sezoną apsilanko didelis būrys turistų, net ir mūsų Kalėdų eglė išrinkta gražiausia Europoje. Kaip manote, kuo Vilnius traukia žmones?

Manau, kad priežasčių yra daug. Gavę galimybę paprastai ir pigiai keliauti, pramokę kalbų, išmokę orientuotis dideliuose oro uostuose, aplankėme paryžius, londonus, amerikas, nuo žiemos bėgame į pietryčių azijas, turime draugų ir giminių užsienyje. Ir patys galime įsitikinti, kad nei kitur yra taip vienareikšmiškai gerai, nei pas mus taip blogai ir nuobodu. Galų gale, vis dažniau girdžiu pastebėjimų: „kaip čia yra, kad kitas šalis pažįstame geriau, nei savo kraštą?“

Tikrai didelę įtaką padarė ir Kristinos Sabaliauskaitės knygos, kurios pirmosios priartino istoriją ir istorijas prie dabar tas pačias gatves, kuriose vyksta veiksmas, mindančių žmonių. Mes patys pradėjome labiau vertinti save ir tai, ką turime, apie tai garsiau kalbėti ir rašyti.

Buvau pirmoji, kuri pradėjo kviesti žmones į ekskursijas po Vilnių per socialinius tinklus ir esu tikra, kad socialiniai tinklai leido pasiekti tą auditorijos dalį, kuri iki tol net nebuvo pagalvojusi, kad toks laiko leidimo būdas gali būti įdomus, ir tai neabejotinai padidino susidomėjimą, o gal ir meilę savo miestui.

Didelį darbą daro Turizmo departamentas, turizmo mugės, šalies pristatymai, žiniasklaidos dėmesys, kiekvienas svetingas Vilniaus gyventojas. Kiekvienas iš mūsų, mylėdamas save ir savo miestą bei šalį, galime skleisti žinią, vaizdus, nuotraukas, komentarus socialiniuose tinkluose savo draugams iš toliau. Ir, kaip  matome, tai tikrai veikia. O greitu metu ir aš papildysiu knygų apie miestą rikiuotę savo knyga.

Ką apie Vilniaus istoriją ir protėvių gyvenimą byloja gatvių pavadinimai?

Man labai patinka Jurgio Kunčinio eilėraščio eilutės: “Malūnų gatvė be malūnų, Totorių gatvė be totorių, Mėnulio gatvė be mėnulio, O Eigulių – be eigulių”. Bet buvo ir malūnai, ir totoriai, kaip ir aludariai, odadirbiai, mėsinės, čia gyveno vokiečių pirkliai, žydų bendruomenė, stačiatikiai, vadinti rusėnais, kažkodėl jų gyventa gatvė dabar Rusų vardu vadinama. Yra ir Saracėnų gatvė, nors saracėnai (musulmonai kariai) čia niekada negyveno, tiesiog taip keistai tarpukariu buvo išversta Carycino gatvė. Ne ką prastesnė ir Aguonų gatvės pavadinimo kilmė.

Vilniaus gatvių vardai, tiek istorinėje dalyje, tiek naujuosiuose rajonuose, jeigu tik leistumėmės, mus palydėtų per politikos, kultūros, religijos istorijos vingius. Manau, kad ne visi žino, kokia yra jų gyvenamosios gatvės pavadinimo prasmė ir reikšmė, esame taip prie jų pripratę, kad net nesusimąstome. Pabandykite – bus įdomu.

Pasidalinkite savo naujausiu, įdomiausiu, labiausiai nustebinusiu atradimu, Vilniaus istorija.

Niekada nebuvau ir nesu jokių –iausių dalykų, reiškinių, vietų mylėtoja, nors suprantu, kad toks epitetas iš karto sužadina dalies visuomenės susidomėjimą, o ypač, jeigu tai išrikiuota į sąrašą geriausių ar svarbiausių vietų, patarimų ar dar ko nors. Manau, kad yra daug svarbiau visame kame, tebūnie tai ir jūsų pačių kiemas, pro kurį einate jau dvidešimt metų, atrasti kažką naujo, įdomaus, arba kaip tik, labai įprasto ir širdžiai mielo, tarsi paliudijimo, kad tai yra sava ir dėl to svarbu. Stengiuosi savo istorijomis tai ir parodyti – nėra savaime neįdomių ar įdomių vietų ar žmonių. Svarbu sustoti, skirti dėmesio ir laiko, ir esu tikra, kad maloniai nustebsite. Galiu pasiūlyti užsukti į Liuteronų bažnyčios kiemą Vokiečių gatvėje ir pasiklausyti švelnų Liuteronų bažnyčios varpų skambesio – juk per kasdienybės triukšmą jiems sunku prasibrauti iki mūsų.

Pradėjote nuo ekskursijų užsieniečiams, bet šiandien ir patys vilniečiai gausiai renkasi į Jūsų ekskursijas. Kam įdomiau pasakoti apie miestą: Vilniaus nemačiusiems užsieniečiams ar visur išvaikščiojusiems vilniečiams?

Vienaip reaguoja čia pirmą kartą besilankantis žmogus – jam gali būti keista, įdomu, netikėta, ir apie miestą pasakoti čia dar nebuvusiems visada smagu ir įdomu. Tik dažniausiai svečiai Vilniuje būna labai trumpai, dieną, dvi, kartais vos kelias valandas, taigi nėra galimybės giliau pažinti miestą, jo istorijas, žmones, svečiai išvyksta savo keliais su savo mintimis ir dažniausiai su jais nebesusitinku. Ne visada ir vardus žinau, jeigu grupė didesnė. Vis dėlto buvau tikra, kad po ekskursijos užsieniečiai žino daug daugiau, nei vilniečiai, o juk visos istorijos, pasakojimai, vietos, reginiai tikrai gali būti įdomūs, reikalingi ir įkvepiantys ir čia gyvenančiam žmogui.

Prieš trejus metus pradėjau galvoti, kad man labiau patiktų asmeniškesnis santykis ir su miestu, ir su tais žmonėmis, su kuriais vaikštinėjame kartu. Ir iš tiesų – nuo pat pirmosios ekskursijos, kurias pradėjau organizuoti per socialinį tinklą Facebook, vilniečių, ir iš kitų miestų specialiai atvykstančių dalyvių netrūksta. Man smagiausia yra matyti ir suprasti, kad žmogus, pasivaikščiojęs po miestą, namo eina su naujom mintim, įspūdžiais, jausmais, atradęs kiek kitokį požiūrio kampą į kasdienybę. Juo labiau, kad nemažą dalį savo klientų pažįstu asmeniškai, sulaukiu laiškų, skambučių, kvietimų arbatos puodeliui, ir, galima, sakyti, kad mes mokomės į viską žiūrėti kitaip kartu. Ryšys – tiek asmenimis, tiek grįžtamasis – man labai svarbus, tad tikrai džiaugiuosi galėdama kurti ir pakviesti žmones į pasivaikščiojimus lietuvių kalba.

Kuris Vilniaus rajonas Jums yra įdomiausias? Kodėl?

Įdomumas – dalykas greitai kintantis. Esu labai smalsi ir viskas man įdomu, pastaruoju metu – itin domina Liepkalnio bakūžės, remtos paremtos, statytos perstatytos, tarsi pasakų pilaitės ir raganų nameliai.

Kuriame Vilniaus rajone gyvenate?

Nuo gimimo gyvenau Antakalnyje, prie Pavilnio regioninio parko, tarp dvejų istorinių kapinių, kurios nei kiek negąsdino, šilo, Sapiegų rūmų, dauguma kaimynų buvo rašytojai ir poetai, tad, sakyčiau, kad vaikystė ėjo labai išoriškai ramioje ir intelektualioje aplinkoje, tarp knygų ir miškų. Ir taip gyventi man patinka. Dabar išbandysiu gyvenimą Kalnėnuose.

Ko palinkėtumėte vilniečiams?

Visiems, ne tik vilniečiams, palinkėčiau labiau džiaugtis savimi ir tuo, kas sava.

 

Gabijos organizuojamų ekskursijų galite ieškoti čia: https://www.facebook.com/savaitgalioekskursijos/