Kalba gyventojai

Jurgis Didžiulis: „Tu gali būti meilės kovotoju“

IMG_0065
Nuotr. Tomas Virsilas

Charizmatiškas, energija ir gera nuotaika trykštantis muzikantas, visuomenės veikėjas ir aktyvistas Jurgis Didžiulis mėgaujasi gyvenimu Vilniuje. Mūsų skaitytojams jis papasakojo apie bendra(darbia)vimą su kaimynais ir pasidalino geros nuotaikos receptu.

Jurgi, kaip jums pavyksta išsaugoti tą neblėstančią energiją? Koks yra Jūsų laimės receptas?

Gera energija teka ir turi ieškoti, iš ko jos pasisemti. Visų pirma, būtina gerai išsimiegoti, gerai pavalgyti, apsupti save žmonėmis, kurie stimuliuoja tave protiškai, emociškai. Šeima yra dovana, bet turėti gerų draugų irgi labai svarbu.

Žmonės kartais sako, kad aš esu teigiamos energijos nešėjas. Iš tikrųjų, manau, kad įdomi asmenybė susidaro iš vaivorykštės emocijų, tik reikia mokėti tomis spalvomis piešti. Nustebtumėt, bet vienas lengviausių būdų pakeisti savo nusiteikimą – pakeisti kito žmogaus nusiteikimą: tu jam nusišypsai, o jis nusišypsojo tau.

Kitą žmogų priversti nusišypsoti nėra sunku?

Ne, tai vienas lengviausių dalykų. Reikia tiesiog pagalvoti apie ką nors pozityvaus. Tarkim, jei man reikia nusifotografuoti, bet aš to nenoriu, galvoju apie savo vaikus ir ta šypsena grįžta pakankamai lengvai.

Kiek metų jau gyvenate Vilniuje?

17 metų.

Kiek gyvenamųjų vietų per tuos 17 metų pakeitėte?

Gyvenau ir gyvenu tik senamiestyje.

Kaip vertinate gyvenimą Vilniaus senamiestyje?

Aš myliu Vilnių, persikėliau į Lietuvą vien dėl Vilniaus. Anksčiau gyvenau Bogotoje – ten yra 8 milijonai žmonių, toks truputį kaimas-didmiestis. Vilnius yra kaimas-sostinė su 500 tūkstančių žmonių. Taip faina, kai gali daug kur nuvažiuoti dviračiu ar tiesiog pasivaikščioti. Mašinos neturiu ir man ji visai nereikalinga. Dar patinka tai, kad gali turėti 4-5 susitikimus per dieną ir suspėti gatvėje susitikti su vienu ar kitu draugu. Aš tą labai vertinu.

Ko vilniečiams trūksta?

Ne paslaptis, kad mes, kaip visuomenė, esame sutrikę ir turime pakankamai gilių emocinių problemų. Kad būtų aiškiau, galiu pateikti pavyzdį – imkime dvi laiptines. Viena laiptinė pilna kaimynų, padedančių vieni kitiems: jie susikalba, kartu veda vaikus į darželį, susitaria dėl parkavimo ir panašiai. Kitoje laiptinėje gyvena visai kitokie žmonės: jie žeidžia vieni kitus, viską ima sau, niekuo nesidalina. Butas abejose laiptinėse kainuos praktiškai tiek pat, bet gyvenimo vertė bus kardinaliai skirtinga. Aš labai pabrėžiu kaimynystę ir gebėjimą kurti bendruomenę su aplinkiniais, nes tai yra labai svarbu. Jeigu mes Vilniuje sugebėtume kurti tokią bendruomenę, kurią sudaro ne tik laiptinė ar kiemas, tai, manau, galėtume padaryti labai fainą miestą.

Galbūt todėl ir likote gyventi senamiestyje, nes gerai sutariate su savo kaimynais?

Kaimynystė yra pridėtinė vertė. Tai yra labai svarbu. Žmogiškumas, mano manymu, yra didžiulis, neįkainojamas bendruomenės turtas – to galima išmokti.

Jei žmogus pats sau išsikels tikslą, kad bus geras kaimynas, ir elgsis taip, kaip norėtų, kad su juo elgtųsi, ar tada įvyks pokyčiai?

Žinoma. Auksinė taisyklė yra tokia – tu gauni tiek, kiek duodi. Labai dažnai žmonės atsisako būti gerais arba nustoja šypsotis ir sveikintis tik dėl to, kad negauna to paties. Bet tu gali būti meilės kovotoju – kovoti už meilę ir geresnę sistemą. Kartais tai kainuoja daugiau pastangų, bet rezultatas yra žymiai geresnis. Čia reikia pasitempti. Reikia truputį dirbti ties mūsų mentalitetu ir atnaujinti suvokimą apie kitą per empatiją, žmogiškumą. Dažnai žmonės klausia kaip tai padaryti – tiesiog būdami geresni, formuojame geresnę bendruomenę.

Ko vilniečiams palinkėtumėte?

Palinkėčiau svajoti ambicingai! Taip svajoti pradedama nuo paprastų dalykų. Yra labai gerų pavyzdžių: nuo to, kai žmonės stato lentynas su knygomis ir dalinasi jomis laiptinėse, iki ambicingesnių procesų. Reikia tiesiog pradėti nuo mažų dalykų, pasitikėti savimi ir savo kaimynais.