Naudinga žinoti Šiandien rajone

Ką reiškia būti kriminalistu?

Įrankis, padedantis surasti pėdsakus

Daugelis išgirdę žodį „kriminalistika“, ją iškart susieja su nužudymais ir vagystėmis. Nieko keisto – juk televizijos serialai ir detektyvai dažniausiai kalba būtent apie šią kriminalistikos pusę. Bet iš tiesų ši sritis yra gerokai platesnė ir reikalauja kur kas daugiau loginio bei kūrybinio mąstymo, nei įprasta manyti. „Kalba vilniečiai“ kalbasi su jau 24 metus dirbančiu kriminalistu Ričardu Kreiza apie tai, ką reiškia būti kriminalistu.

Taigi, kas yra kriminalistika? 

Atsakyti į klausimą, kas yra kriminalistika, galima paprastai – naudojantis termino apibrėžimu. Kriminalistika (lot. crimen – nusikaltimas, nusižengimas) – tai teisės rimokslų disciplina apie metodus ir priemones tiriant ir išaiškinant  atskiras  nusikalstamas veikas. Tikslas – išaiškinti, pateikti (tvirtus, tinkamus teisme) įrodymus apie padarytas veikas, jų išvengti ar kitaip užkirsti kelią nusikaltimams.

Tačiau, tai yra tik sausi žodžiai. Suprasti, koks tai yra darbas, kiek reikalauja žinių, praktikos, tyrimų ir darbo,  kol nusikaltimo vietoje paliktas pėdsakas  tampa svarbiu įrodymu ikiteisminio tyrimo byloje nėra taip paprasta. Tam reikalinga profesionali komanda, svarbu surinkti daiktinius įrodymus  įvykio vietoje, juos teisingai išimti, supakuoti (kad nesugadintum), užregistruoti, užfiksuoti ir perduoti laboratoriniams tyrimams. Atliekant laboratorinius tyrimus turi pasirinkti tyrimo metodus, jų eiliškumą, užfiksuoti, ištirti, aprašyti, o jei reikia ir atlikti lyginamąjį tyrimą. Viską galėtume palyginti su medaliono grandinėle: visi segmentai savo vietose – medalioną matome, bent vienam segmentui nutrūkus – medaliono nebesimato, jis kažkurioje kišenėje. 

Kokiomis  savybėmis reikia pasižymėti norint tapti kriminalistu?

Asmuo turėtų būti pastabus, atidus, mokantis analizuoti, kantrus, galintis susikaupti ir atsiriboti nuo jausmų, bet kokioje situacijoje. Būtina turėti pakankamai žinių tiksliuosiuose moksluose: fizikoje, chemijoje, geometrijoje, biologijoje ir kitose srityse pagal savo specializaciją. Šioje srityje sunkiau  labai aktyviam žmogui, kuriam reikia greito veiksmo bei greitų rezultatų. A. Konan Doilio romane aprašomo pagrindinio herojaus Šerloko Holmso bylos buvo vadinamos „vienai pypkei“, o mus mokė  kitaip: atvykai į įvykio vietą, iš toliau apžiūri nieko neliesdamas ir užsirūkai cigaretę. Tuo metu sugalvoji, kaip pradėsi apžiūrą, nuo kurios vietos, kaip nufotografuosi įvykio vietoje esančius pėdsakus, kad kiekvienas žiūrėdamas tavo nuotraukas suprastų, kur kas buvo. Labai svarbu numatyti darbo eiliškumą, kokia tvarka išiminėsi pėdsakus, saugodamas, jog nesugadintum kitų pėdsakų. Kai kurie uždavė klausimą, o jei nerūkai? Atsakymas buvo netikėtas: „Čia tavo bėdos, nes jei taip stovėsi, tai tave ragins greičiau dirbti, sakys „nėra kada čia svajoti atsistojus“, neleis susikaupti. Rūkymas anuomet dar buvo „šventas reikalas“, parūkys žmogus, pamąstys ir nueis dirbti. Vienas iš iššūkiu tuo metu buvo fotografavimas – policijos finansavimas buvo labai menkas, atlyginimai vėluodavo iki 20 dienų. Mes turėjome  įsakymą – nei vieno nereikalingo kadro. Tuo metu jau kadrus fiksuodavo nuotraukų darymo aparatas, tad kiek įvykyje padarydavai kadrų, tiek būdavo ir nuotraukų. Limitas buvo toks: apvogtas automobilis – 3 kadrai, apvogtas butas – viena nuotrauka ir objektui ar pėdsakui, o žmogžudystė – be limito, juostelė 36 kadrai, o kartais net ir 2 juostelės.

 Kiek metų dirbate kriminalistu?

Jei trumpai – tai 24 metus. Prieš tai,  dar keletą metų dirbau apylinkės inspektoriumi. Dvylika metų dirbau įvykio vietose rinkdamas pėdsakus, o dabar jau dvylika metų atlieku pėdsakų tyrimus, rašau specialisto išvadas.

Kaip nusprendėte rinktis šia specialybę?

Pasirinkau šią specialybę labai paprastai – draugas pasiūlė pereiti iš apylinkės inspektoriaus į tais laikais vadinamas eksperto-kriminalisto pareigas. Tuo metu tai buvo labai geras pasiūlymas ir tikrai ne kiekvienas galėjo jį gauti. Kandidatams darydavo atrankas, pravesdavo  pokalbį,  patikrindavo atsiliepimus iš praėjusios tarnybos. Mano nuomone, anuomet ten dirbo neeilinės asmenybės, iš jų  daug išmokome: kaip reikia  surasti pėdsakus,  suprasti kaip jie susidarė. Tada buvo sudėtingi laikai. Dirbau Dainavos policijos komisariate, budėdavome kas ketvirtą  parą. Ateidavau į darbą 8 val. ryto ir prasidėdavo darbas nuo 4-6 automobilių apžiūrų dėl magnetolų, automobilio detalių ar ratų vagysčių. Baigdavome darbą  apie 24 val.,  o apie 1-2 val. nakties gaudavome pranešimus apie vagystes iš butų ir vėl tekdavo 3-4 butų apžiūros. Tačiau darbas man patiko, ieškodavau pėdsakų, norėdavau suprasti, kaip pateko į butą, kodėl pasirinko būtent šį butą. Visos pastangos atsipirkdavo. Kartą, viename bute į kurį pateko išlaužus  balkono duris, apžiūrėjau svetainės kambarį, balkoną, virtuvę ir jokių rankų pėdsakų neradau. Apžiūrint miegamajame,  radau ryškų piršto pėdsaką. Suradus asmenį, kuris apvogė butą, jis tyrėjui atviravo „Vis tik suradote. Kai lipau į antrą aukštą, pamečiau vieną pirštinę, todėl ant kitos rankos užsidėjau celofano maišelį. Perėjau visus kambarius ir tik miegamajame pamačiau, kad jis plyšo, todėl ir radote mano nykštį“.   Tuo momentu savimi didžiuodavausi, be jokių premijų ir paskatinimų. Nors ir dabar,  jei pavyksta, ką nors ypatingo padaryti, atlikti sudėtingą tyrimą,  aš džiaugiuosi savo darbu.

Kuomet išgirstame žodį kriminalistas, dažnai fantazijos nukelia į matyto kriminalinio filmo sceną. Papasakokite, kaip atrodo kriminalisto diena?

Ar kartais tenka pasijusti taip, tarsi būčiau filme? Tikriausiai žiūrint kokia diena. Įprastinę dieną keliuosi 5 val. 40 min., darbe būnu apie 7 val. 20 minučių. Išgeriu kavos puodelį, tuomet peržiūriu savo turimas tyrimui skirtas  medžiagas, kurias išsirenku pagal eiliškumą, terminus, skubumą. 8 val.  15 min. apklausiu savo trosologinio poskyrio darbuotojus, ką jie veiks šiandien, kokius tyrimus rengiasi daryti. Jeigu laukia kas nors sudėtingo, pasitariame, kaip daryti tyrimą. Jei užtenka tik patarimo, tuomet gerai, jei lyginamasis tyrimas ir kas nors nesigauna mano poskyrio darbuotojui, tenka padėti atlikti tyrimą. Man taip pat padėdavo, žynių negaila, nes tik dirbdamas tobulėji. Kartais susigalvoji sudėtingą schemą ir bandai  daryti, niekas nepavyksta, o kas nors iš šono pasižiūri ir sako „O negalėjo taip palikti“ ir staiga viskas pavyksta. Po kelių dienų mąstymo, savaitės eksperimentų, tu nustatai tiesą ir nuotaika savaitei garantuota. Kada vyksta sudėtingas tyrimas, tada gyvenu darbu. Žinau, kad taip negerai, tačiau jau nebepasikeisiu.  O filmuose viskas labai paprasta, randama šautuvo kulka ir nustatoma, kad šauta iš pistoleto PM „Makarovo“. Belieka tik parsivesti  nusikaltėlį.

Ar dažnai susiduriate su sudėtingomis/įtemptomis situacijomis? Kokios jos?

Kada dirbau apžiūrint įvykio vietas, taip, reikėdavo susikaupti, ypač smurtiniuose nusikaltimuose, tiriant žmogžudysčių įvykio vietas. Visgi esi žmogus ir tau gaila vaikų, tėvų, žuvusiųjų ir jų artimųjų. Tačiau šiuos jausmus turi nugalėti, užgniaužti, priešingu atveju – neatliksi savo darbo ar atliksi jį prastai, nesurasi nusikaltimo pėdsakų. O tada, tavo užuojauta padės ne nukentėjusiems, o nusikaltėliui.

Kas šioje profesijoje yra sunkiausia?

Kada vyko streso valdymo kursai, manęs psichologė paklausė, ar aš esu matęs, kokį nors baisų įvykį (su žmogaus mirtimi, kur daug kraujo). Tuomet aš prisiminiau, kad  1997 metais skaičiavau, kad jau buvau  tyręs 12  įvykio vietų, kuriose buvo nužudyti žmonės. Tai per 12 metų aš nežinau, kiek įvykio vietų  ištyriau, o per 24 metus,  kiek jų viso mačiau. Mintyse pradėjau juos lyginti, kuris iš jų yra baisesnis,  apie kurį galima pasakoti, gal kai kurie per žiaurūs, kad būtų pasakojami paprastam žmogui. Pagalvos, visai bejausmis gyvulys. Kol aš galvojau, kiti dalijosi tai avariją matę, tai sužalotą žmogų, tai gyvulį. Ir ji man sako: „nejaugi nieko nematėte  per savo darbo metus?“. Mano atsakymas buvo „ne“, kadangi tai, ką buvau numatęs papasakoti savo žiaurumu netilpo į visų pasakojimų rėmus. Tikiu, kad verta darbe palikti tai, ką matei ir neparnešti į namus. Išlikti žmogumi, kuris turi jausmus – tai yra sunkiausia.