Naudinga žinoti

Kur pasivaikščioti Vilniaus mieste: parkai, pėsčiųjų takai ir kitos vietos

J.Kalinsko nuotr./Pasakų parkas

Prieš porą savaičių „Kalba vilniečiai“ skaitytojams pateikė 20 pasivaikščiojimo aplink Vilnių vietų. Sulaukėme didelio jūsų susidomėjimo, todėl nusprendėme pateikti ir tokius vietų pasiūlymus, kurie būtų Vilniaus ribose. Galbūt sąraše rasite parką, taką ar kitą vietą, kurioje nesate buvę!

Karoliniškių pamiškio takas

Kitapus Vingio parko, tarp miegamųjų rajonų ir Neries, yra didžiulė teritorija, su kaupu pateisinanti Vilniaus kaip žalio miesto įvaizdį. Nebeturint jėgų čia galima tiesiog iš lėto slinkti palei patį Neries krantą, o ištroškus fizinio krūvio – kopti stačiomis raguvomis ir kolekcionuoti naujus miesto apžvalgos taškus. Čia net rasite vietų, kur į viršų teks palypėti medžių šaknimis! Kelionę po 162 ha ploto draustinį patogiausia pradėti nuo Lazdynuose esančios Plikakalnio atodangos, miškelio ties Karoliniškių Sausio 13-osios g. 5 namu arba Žvėryno pakrantės ties pėsčiųjų tiltu, vedančiu į Vingio parką. 

Strielčiukų pėsčiųjų takas

Ši vieta mena XII a. – gūdžius ir neramius laikus. Čia stovėjusią Rokantiškių pilį pastatė kunigaikštis Alšis, garsios ir didingos Alšėniškių giminės protėvis. Kadaise čia stovėjusi pilis buvo viena pirmųjų pastatyta iš mūro. Jos sienos saugojo ne tik didikų gyvastį ir turtą, bet ir šio krašto taiką ir ramybę. Žemę ginti nuo priešo atėjūno valdovui padėdavo kariai: stiprūs drąsūs atsidavę, pilies stiprybė, jos karių drąsa ir sumanumas. Kariai būdavo greiti ir vikrūs, žinodavo visus pilies ir miško takus. Mokėdavo apeiti priešą ir užkirsti jam kelią. Šią vietą supantis miškas vadinamas Strielčiukų mišku. Strielčiukai – budrūs šioje vietoje stovėjusios pilies sargai, kurie pirmieji pasitikdavo slapta sėlinantį priešą.

Eidami šiuo žygtakiu nusikelsite į praeitį, kai po miškus ir tankumynus laisvai klajodavo taurai ir stumbrai. Trasos ilgis 2,5 – 3,5 km.

Šeškinės takas

Šeškinės rajone praėjusiais metais nutiestas naujas daugiau nei pusės kilometro ilgio raudono asfalto dangos dviračių takas ir šaligatvis – nuo Gelvonų-Ozo gatvių sankryžos iki Paberžės gatvės, nuo kurios bus įrengta jungtis su šiuo metu jau projektuojama Šiaurine gatve, bei rengiamais takų projektais palei Ozo gatvę ties būsimu Daugiafunkciu kompleksu. Atnaujinant dviračių taką sutvarkyti įvažiavimai į kiemus, atnaujinta „Gelvonėlio“ stotelės danga, vėliau bus sutvarkyta ir kita „Gelvonų“ viešojo transporto stotelė. Greta naujojo dviračių tako atnaujintas ir šaligatvis. Per artimiausius kelerius metus siekiama baigti formuoti nenutrūkstamą ir patogų pagrindinių dviračių trasų tinklą, bei užtikrinti žymiai saugesnį ir malonesnį susisiekimą dviračiu miesto urbanizuotoje dalyje.

Ribiškių pažintinis takas

Ribiškių kraštovaizdžio draustinis – saugoma gamtos teritorija Rasų seniūnijoje, Pavilnių regioniniame parke. Apima plotą tarp Juodojo kelio šiaurėje, Minsko plento pietuose, Gurių rytuose ir Ribiškių bei Rasų vakaruose. Įsteigtas 1998 m. gruodžio 10 d., siekiant išsaugoti didžiąsias erozines vėduokles, pasižyminčias ypač raiškiu reljefu, tradicine raguvų dugnuose išsidėsčiusių agrarinių naudmenų ir sodybų mozaika, miškingomis atragių juostomis, botaniniu požiūriu vertingais brandžių ąžuolynų fragmentais, šaltiniuotomis pievomis su retaisiais augalais, baltišką mitologiją menančiu Kaukysos upeliu.

Ribiškių pėsčiųjų trasa po Ribiškių erozinį kalvyną/pažintinis takas atvertas 2015 m. rugsėjį. Šis pėsčiųjų takas ypatingas tuo, kad veda ir pažindina su ypatingai kalvotu Vilniaus apylinkių kraštovaizdžiu. Ribiškių pažintinis takas prasideda ties Minsko plente įsikūrusiu viešbučiu „Ibis Stile“. Pasukus į kairę ir einant laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi tako ilgis – 6 km. ir ji paženklinta mėlynos spalvos ženklais, o pasukus į dešinę pusę trasos ilgis nesieks nei pusės ilgojo maršruto ir jis bus paženklintas žalia spalva. Ši, žalia trasa pritaikyta čiuožti slidėmis, todėl jei kam nepatinka kalnų slidinėjimas netoliese esančiame Liepkalnyje, galima šia trasa pasportuoti su lygumų slidėmis. Reljefo, kuriuo driekiasi Ribiškių pėsčiųjų takas, analogo Lietuvoje, o greičiausiai ir visoje Europoje, nėra. Šis reljefo fenomenas galėjo susidaryti tik ypatingomis sąlygomis ištisai peršalusioje moreninių nuogulų storymėje. Kadaise vakarinėje Vilniaus dalyje driekėsi ledyno pakraštys, o rytinėje – plytėjo peršalusių moreninių nuogulų dykuma. Ledyno tirpsmo vanduo galingais srautais verždamasis tekėjo dabartine miesto teritorija. Vanduo, tekėdami į vakarus neįprasta vaga, sukūrė neįprastas žemės paviršiaus formas, klaidžius slėnių labirintus. Šiltesnis už ledą vanduo tirpino gruntą, šliaužiančio purvo srautai sparčiai gilino užsimezgusias griovas. Kalvyno sandara gerai matoma miškais neapaugusiose vietose. Einant taku matomas ir skaidraus vandens ir šviesaus smėlio dugno, be galo vingiuotas Kaukysos upelis.

Kairėnų botanikos sodas 

Vilniaus universiteto botanikos sodas yra Vilniuje (M. K. Čiurlionio g. 110) ir Vilniaus priemiestyje, Kairėnuose (Kairėnų g. 43, Vilnius).

VU botanikos sodas įkurtas 1781 m.. Jis didžiausias Lietuvoje (bendras plotas 199 ha) ir turtingiausias augalų kolekcijomis. Auginama apie 10 000 pavadinimų augalų. Kiekvienu šiltojo sezono metu auga, žydi ir bręsta skirtingi augalai: tiek rūšiniai augalai bei įvairios veislės iš tolimų ir artimų kraštų, tiek žolės, medžiai natūraliose gamtos bendrijose. Sodas Kairėnuose įsikūręs senoje dvarvietėje, išlikęs parkas su tvenkinių sistema, ūkiniai dvaro pastatai, Vingio skyriuje stovi Jėzuitų vienuolyno namas.

Rokantiškių piliakalnis

Rokantiškių piliakalnis yra įkurtas ant Murlės upelio kranto, kairiajame jo krante, maždaug vienas kilometras iki jo santakos su Vilnios upe. Tai stačiais šlaitais kalva, iškilusi beveik 190 m virš jūros lygio. Piliakalnio viršuje yra ovali, pailga aikštelė, išsidėsčiusi pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi. Aikštelė yra 28 m ilgio ir 25 m pločio, su iki 1 m iškiliu viduriu. Pietvakarių šlaite yra 20 m ilgio, 6 m pločio ir 0.2 m gylio griovys, kurio pakraštyje supiltas 1 m aukščio ir 10 m pločio pylimas. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Nuo piliakalnio viršaus atsiveria vaizdas į Murlės ir Vilnios slėnius.

Šeškinės ozas 

Šeškinės ozas – tai ŠR-PV krypties, 1160 m ilgio, 25–40 m pločio ir nuo 4–8 m (pietvakarinėje dalyje) iki 6–20 m (šiaurytinėje dalyje) aukščio, daugiausia iš žvirgždingo smėlio sudarytas pylimo formos kalvagūbris. Ozo ketera nelygi, šlaitų nuolydis 7–30° (aukštesni ir statesni rytiniai ozo šlaitai). Saugomas ozo plotas 7,4 ha. Gamtiniu požiūriu Šeškinės ozas išsidėstęs Sudervės moreniniame kalvyne.

Šeškinės ozas šiandien – tai daugiau nei 30 hektarų ploto gamtinė oazė triukšmingame Vilniuje. Jis prasideda Ozo–Gelvonų gatvių sankryžos kampe ir tęsiasi į šiaurės rytus, kur daugiau kaip už kilometro baigiasi nedideliu, žaviu termokarstinės kilmės ežerėliu. Čia gyvena ežiai, voverės, kiškiai, kurapkos, geniai, lakštingalos. Pavasarį pražįsta šilagėlės – Lietuvos raudonosios knygos augalas. Nuo aukštesnių ozo vietų atsiveria puikus Vilniaus miesto kraštovaizdis. Aplinkinių mikrorajonų gyventojai čia mėgsta iškylauti, sportuoti ar tiesiog pasivaikščioti.

Netoliese, piečiau „Akropolio“, yra kita vilniečiams puikiai žinoma vieta – Šeškinės kalnas. Tai yra aukštas (apie 50 m), mišku apaugęs Neries klonio šlaitas. Jis saugomas Šeškinės šlaitų geomorfologiniame draustinyje (28 ha), kurį 1996 m. įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė. Aukštai virš Neries slėnio iškylantis Šeškinės kalnas puikiai matomas nuo daugelio Vilniaus vietų, o nuo paties Šeškinės kalno viršaus atsiveria graži Vilniaus miesto panorama. Šeškinės kalno apačioje, važiuodami Geležinio Vilko gatve, galite pamatyti Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos Šnipiškių amunicijos bunkerių kompleksą, statytą 1924–1927 metais.

Kalvarijų Kryžiaus kelias

Vilniaus Verkių Kalvarijų plotas užima apie 140 ha: pietinėje dalyje prasideda ties Žirmūnais, rytinėje pusėje ribojasi su Neries upe, vakarinėje – palei Kalvarijų gatvę, šiaurinėje dalyje siekia Jeruzalės mikrorajoną. Tai 7 kilometrų ilgio Kryžiaus kelias, kuriame išsidėstę Nepriklausomybės laikais atkurtos koplyčios ir vartai. Pagal ansamblio plotą Verkių Kalvarijos priskiriamos patiems didžiausiems Kryžiaus kelių kompleksams. Tokių Europoje tik keletas: du Lenkijoje ir vienas Italijoje. Ši vietovė yra paskelbta Kalvarijų memorialiniu draustiniu.

Kryžiaus kelias atkuria visą Kristaus Sugavimo istoriją ir Kančios kelią, jame siekta kuo tiksliau atkartoti Jėzaus laikų Jeruzalės topografiją, orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu.
Šis kelias įrengtas gražiame gamtiniame kraštovaizdyje – stačiais šlaitais ir giliomis raguvomis išraižytame, mišku apaugusiame Neries slėnyje ir Cedrono slėnio šlaituose.

Bendras šio kelio ilgis, atstumai tarp stočių žingsniais ir netgi pėdomis atitinka Šventosios žemės realijas. Čia įrengtos 20 mūrinės koplyčios, tiltas per Kedrono upelį, 1 mūrinis ir 7 mediniai vartai, trys stotys įrengtos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Pagrindinė ansamblio dominantė – Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia – simbolinis Golgotos kalnas.

Belmonto užtvanka

Ties Vilnią tvenkiančia Belmonto užtvanka yra populiari poilsio vieta. Teritorijoje šiuo metu stovi restauruotas Prancūziškasis vandens malūnas su išplėtota aprūpinimo vandeniu sistema, vandens tėkmės reguliavimo įrengimais. Ant betoninių užtvankos atramų anksčiau stovėjo medinis tiltas per upę. Šiuo metu jo vietoje pastatytas pėsčiųjų lieptelis, kiek aukščiau kabo beždžionių tiltelis, atkurtas senasis vandens kanalas. Bėgant metams Vilnios vandenų plaunama nuolaidi užtvanka įgavo krioklių pavidalą, tad dažnai ir visa vietovė pavadinama Belmonto kriokliais.

2016 m. gruodžio pabaigoje užtvanka įgriuvo, sukeldama pavojų neršiančioms žuvims: dėl padidėjusio srauto pagrindine vaga buvo nuoplautos nerštavietės, o aukščiau dėl nepakankamo vandens kiekio žuvims ėmė trūkti deguonies. 2017 m. birželį vanduo nuo Belmonto užtvankos nukreiptas į žuvitakį ir šalia esantį kanalą, pastačius upės vagoje apie 420 tonų smėlio maišų. Vilniaus savivaldybė 2017 m. spalio 30 d. pasirašė sutartį dėl Leoniškių Prancūziškojo vandens malūno, vad. Belmonto, statinių komplekso užtvankos remonto darbų. Joje konstatuojama padėtis: prakiurus užtvankos sienutei ir per ją prasiveržus vandeniui, užtvankoje vandens lygis sumažėjo 1-1,5 metro, pasviro ir pajudėjo centrinis tauras, susmuko į jį atremtas tiltelis. Numatyta, likviduojant avarijos grėsmę, užtvankos sienutes atstatyti ir atkurti taurą, pakeliant užtvankos vandens lygį iki buvusio, taip pat atlikti kitus darbus: atstatyti pėsčiųjų tiltelius, sutvarkyti aplinką.

Bernardinų sodas (Sireikiškių parkas)

Pačiame Vilniaus centre, Vilnios žemupio vingyje, tarp Gedimino pilies kalno ir Bernardinų vienuolyno įsikūręs Bernardinų sodas (apie 9 ha), anksčiau vadintas Sereikiškių parku. Ypatinga parko erdvė – botanikos ekspozicija, skirta įamžinti XVIII a. čia buvusį vieną didžiausių Rytų Europoje Vilniaus universiteto botanikos sodą. Ekspozicijoje pamatysite ginkmedį, geltonąją sedulą, kanadinę pocūgę, juodąją pušį, 3 senus ąžuolus. Šalia įėjimo į parką nuo šv. Brunono gatvės auga seniausias Vilniaus ąžuolas, kurio amžius siekia 400 metų, o kairiajame Vilnios krante netoli Liaudies kultūros centro alma vilniečiams žinomas Minutės šaltinis – iki jo veda laiptai su turėklais.

2013 m. po ilgiau nei metus trukusios parko rekonstrukcijos atkurta autentiška XIX amžiaus aplinka. Parkas pervadintas Bernardinų sodu, nes anot istorikų kelis šimtmečius didžiojoje šios teritorijos dalyje buvo įrengtas bernardinams priklausęs sodas. Jam atminti sukurta vienuolių sodo ekspozicija su vaistiniais, prieskoniniais, maistiniais ir arbatiniais augalais. Parke galima apžiūrėti atkurtus senuosius parko elementus: alpinariumą, tvenkinį, Belvederio kalnelį, centrinę aikštę, pasivaikščioti takais palei Vilnelę, pasigrožėti istorinėse vietose įrengtais fontanais, kurių vienas yra muzikinis. Parke taip pat yra rožynas, veikia vaikų žaidimo aikštelės, karuselės, kavinė.

Europos parkas 

Europos parke eksponuojama virš 100 skulptūrų, kurių autoriai – menininkai iš 32 valstybių. Tarp jų – žymūs šiuolaikinio meno kūrėjai, tokie kaip Lenkijos dailininkė Magdalena Abakanovič (Magdalena Abakanowicz),  JAV dailininkas, dailės teoretikas Solis Le Vitas (Sol LeWitt), amerikiečių menininkas, skulptorius ir fotografas Denisas Openheimas (Dennis Oppenheim).

Skulptūrų mastelis labai įvairus – nuo mažyčių, tiesiog prie žemės prigludusių skulptūrų, iki dešimties metrų aukščio statinių.

Visų muziejaus po atviru dangumi eksponatų svoris siekia apie 1 000 tonų. Būtent tiek panaudota akmens, medžio, betono ir kitų medžiagų statant meno kūrinius.

Europos parkas – 55 ha plotą užimantis muziejus po atviru dangumi – buvo įkurtas 1991 m. Joneikiškių kaime, esančiame truputį šiauriau Vilniaus miesto savivaldybės šiaurinės ribos, dešiniajame Neries krante. Nuo Vilniaus miesto centro šis parkas yra nutolęs per 19 km.

Pasakų parkas

Projektuojant gyvenamuosius rajonus tarp jų būdavo paliekama žaliųjų zonų. Kaip tik viena tokia yra tarp Karoliniškių ir Lazdynų – tai 1987 m. atidarytas kraštovaizdžio architekto Romualdo Jurgilio suprojektuotas Pasakų parkas. Pušyne išsiraizgiusius takus puošia medinės skulptūros pasakų ir mitologiniais motyvais. Jame gera pasivaikščioti, pasportuoti, papietauti norint pabūti gryname ore. Nenustebkite jame sutikę voveraitę ar retesnį paukštį. Nuo 2019 m. parke veikia meninė-pažintinė instaliacija – iš medžių viršūnėse įrengtų projektorių ant žemės projektuojamos spalvotos žinomų miesto legendų ir istorijų iliustracijos, o šalia stovinčiuose informacijos stenduose galima iš arčiau susipažinti su žinomiausiais miesto padavimais.

Misionierių sodai

Greta Vilnelės upės, Užupio kalvų slėnyje, kuriasi „Misionierių sodų“ gyvenamųjų namų kompleksas. Iš jo privačių erdvių kiemų atsiveria vaizdas į išskirtinę ir daugiasluoksnę Vilniaus senamiesčio panoramą – Gedimino pilį, Trijų kryžių kalną, Užupį… Ir tai tik keletas iš gausybės Vilniaus architektūros paminklų, kuriuos lyg ant delno matysite iš savo namų.

„Misionierių sodai“ – tai ne tik unikalūs vaizdai, bet ir išskirtinė gyvenimo kokybė. Įsikūrę pirmame aukšte naudositės privačia žemės sklypo dalimi. Pasirinkę gyvenamąją erdvę viršutiniuose aukštuose, grožėsitės unikaliais panoraminiais vaizdais, o įdomių bei nestandartinių architektūrinių sprendimų mėgėjai tikrai įvertins „Misionierių sodų“ mansardų erdves.

Apgalvotas ir išskirtinis „Misionierių sodų“ gyvenamųjų namų komplekso suplanavimas leis pasijausti nepriklausomai ir komfortabiliai, lyg gyventumėte nuosavame name pačioje žaliausioje ir ramiausioje senamiesčio vietoje.

Sapiegų rūmų parkas

Sapiegų rūmų parkas – vienas seniausių Vilniaus parkų, įkurtų prie didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos XVII a. statytų baroko stiliaus rūmų Antakalnyje. Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso parkasdriekiasi tarp Antakalnio ir L. Sapiegos gatvių. 2001 m. įrašytas į Kultūros paveldo registrą.

Parkas yra Sapieginės miško terasoje, o pakraščiuose susilieja su šiuo mišku. Parko dalyje, užimančioje 8 ha plotą, įsikūrusi viešoji įstaiga „Šv. Roko ligoninė“ (slauga, ilgalaikio gydymo paslaugos). Kita parko dalis yra už jos teritorijos ribų. Parkas yra sudėtingo plano, jame vyrauja vietiniai medžiai: mažalapė liepa, paprastasis uosis, paprastasis klevas, karpotasis beržas, raudonasis ąžuolas, kalninė guoba. Iš introdukuotų medžių: paprastasis kaštonas, europinis maumedis, baltažiedė robinija, didžialapė liepa. Netoli įvažiavimo vartų prie Antakalnio gatvės auga seniausia Vilniuje liepa. Iki mūsų dienų išlikusi parką juosianti siena ir senieji parko medžiai, baroko laikais paplitęs radialinis parko išplanavimas.

Kalnų parkas

Kalnų parką patogiausia pasiekti iš T. Kosciuškos gatvės pusės. Iš čia, užkopus į kalną, patenkama į estradą. Vasarą joje vyksta įvairūs koncertai, šventės. Parko teritorija ribojasi su Užupiu (Krivių g.) ir Vilnele. Kalnų parke stūkso keli kalnai. Žymiausias iš jų – Trijų Kryžių kalnas.

Trijų Kryžių kalnas kartais dar vadinamas Plikuoju, Kreivuoju (manoma, kad čia stovėjo Kreivoji pilis) ar Tauro kalnu.

Netoliese matyti Stalo kalnas. Stalo kalnas tokį pavadinimą gavo dėl savo formos – viršūnėje jis lygus kaip stalas.

Kitas Kalnų parke stūksantis kalnas – Gedimino kapo kalnas. Jis  žymi kunigaikščio Gedimino palaidojimo vietą. Ant šio kalno renkasi daugybė vilniečių ir miesto svečių, norinčių pasigrožėti atsiveriančia miesto panorama. Kalnas per jų religines šventes prie pagoniško aukuro sutraukia Senovės baltų religinės bendruomenės narius.

Šioje teritorijoje neįmanoma nepastebėti ir dar vieno – Bekešo – kalno. Bekešo kalnui toks jo vardas suteiktas pagerbiant iš garsios vengrų didikų giminės kilusį Kasparą Bekešą, vieną iš Lietuvos ir Lenkijos valstybės karo vadų, kuris ant šio kalno buvo palaidotas 1580-aisiais. Jį čia laidojo dėl to, kad velionis buvo arijonų tikėjimo ir jo palaikų į katalikų kapines nepriėmė. XIX a. viduryje paminklas, kartu su K. Bekešo kapu, nuvirto į Vilnią.

Jomanto parkas

Baltupių mikrorajone yra gerai paslėpta ir mažai lankoma žalioji teritorija, kurioje vyrauja lazdynai, beržai ir kiti lapuočiai. Miškas kupinas gryno oro ir laukinių paukščių čiulbėjimo. Čia galima pasivaikščioti, sportuoti, važinėti dviračiais.

Antakalnio suoliukų parkas

Antakalnio rajono žalia erdvė su analogų mieste neturinčiu daugiafunkciu suoliukų-skulptūrų parku. Šalia didžiausio viešo Antakalnio tako prie V. Žalakevičiaus gatvės įsikūrusiam parkui žinomi Lietuvos skulptoriai sukūrė suoliukus-skulptūras.

Markučių parkas

Markučių apylinkės žymios savo gražiu kraštovaizdžiu. Šios vietovės istorija siekia net  XIV a.

Šiuo metu šalia Literatūrinio Aleksandro Puškino muziejaus esantis parkas užima 8 ha., šiame parke auga vietinės medžių rūšys: mažalapė liepa, paprastasis klevas, uosis, ąžuolas, kalninė guoba, karpotasis beržas ir kt., kai kurių skersmuo didesnis kaip 1 m., ir 13 rūšių svetimžemių medžių: uosialapis klevas, pensilvaninis uosis, didžialapė liepa, Ziboldo obelis ir kt. Bent iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia daugiausia klevų. Parkas turi išskirtinį reljefą. Savitumo parkui teikia miškingos kalvos, gyvumo – du tvenkiniai. Tvenkinius galima apžvelgti iš skirtingų pusių. Iš viršaus ir apačios, vaikščioti takais, kilti ar leistis laiptais.

Tarp dviejų tvenkinių yra gana siauras praėjimas. Pasakojama, kad du tvenkiniai neišsekdavo ir karščiausiomis vasaros dienomis, nes juos nuolat papildė čia esantys šaltiniai, kurių vanduo, pratekėjęs per tvenkinius, gilia raguva nubėgdavo į Vilnelę. Parke esančiose šeimos kapinaitėse palaidoti Varvara ir Grigorijus Puškinai. Netoli Šv. Varvaros koplyčios yra šeimos gyvūnėlių kapinės su paminklais ponios Varvaros Puškinos šunims. 1958 m. Markučių parkas paskelbtas valstybės saugoma teritorija, 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų, 2007 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 31428).

Altanos kalnas

Viena aukščiausių Vilniaus kalvų gerai paslėpta nuo praeivių akių nepriklausomoje Užupio respublikoje, bet vaizdai šioje vietoje atims žadą. Jei palypėsi laiptais už Užupio gimnazijos ir atrasi į kalvą vedantį keliuką, nereikės aukštai kopti. Prieš akis atsivers Gedimino bokštas ir gražiausi saulėlydžiai.

Vilnius Kojoms

Vilniaus miesto savivaldybė, skatindama vilniečius kuo daugiau judėti pėsčiomis ir naudotis visuomeniniu transportu, formuoja bendrą takų tinklą. Numatytos 24 laisvalaikio ir 16 kasdienio vaikščiojimo trasos. Trasos turi pažintinę ir rekreacinę vertę, apjungia gamtines teritorijas. Visas trasas galite rasti čia: https://vilniuskojoms.lt/#/