Kalba gyventojai

Rūta Matukonytė: „Neskirstome gyvūnų į arklius ir žirgus“

„Arklių slėnio“ vadovė Rūta Matukonytė (nuotr. Tomas Viršilas)

Viena unikaliausių gyvūnų globos vietų visoje Lietuvoje, paremta gyvūno laisvėmis ir žmogaus vidiniu pasauliu – „Arklių slėnis“ – pristatomas kaip reabilitacinė erdvė sužalotiems ir nuskriaustiems arkliams bei vidinės ramybės, žinių ir išsivadavimo nuo kasdienybės ieškantiems žmonėms. Pasidalinti mintimis apie šią ypatingą iniciatyvą sutiko visai netoli Vilniaus įsikūrusio „Arklių slėnio“ vadovė Rūta Matukonytė.

Rūta, papasakokite, kiek „Arklių slėnyje“ gyvena žirgų? Kokios jų atsiradimo šioje vietoje istorijos?

Pas mus gyvena 16 žirgų, du iš jų šiuo metu yra Lenkijoje, kur jiems atliekamas reikalingas gydymas, tačiau artimiausiu metu – jie grįš namo.

Didžioji dalis „Arklių slėnio“ gyventojų yra iš  2012 metais įvykusios ūkininko A. Kaušakio arklių bandos konfiskacijos, kuomet buvo išsiaiškinta, jog šis žmogus siaubingomis sąlygomis laikė beveik pusantro šimto arklių, dalis gyvulių dėl išsekimo nugaišo.

Likę „Arklių slėnio“ gyventojai čia atsirado po to, kai į mus kreipėsi patys žmonės, sakydami, kad gyvūnas yra ligotas, senas ir jie jų nebegali išlaikyti.

„Arklių slėnyje“ turime taisyklę: jei matome, kad gyvūnas gali rasti namus, pirmiausia padedame ir skatiname tuos namus surasti. O jei matome, kad arklys yra ligotas, jam reikalinga rimta ir nuolatinė priežiūra, atitinkamos laikymo sąlygos – priimame jį į „Arklių slėnį“ ir iš čia jis jau niekur nebekeliauja.

Esame įpratę žirgus laikyti kilmingais gyvūnais, o arklius – kaime gyvenančių žmonių pagalbininkais. Kokio požiūrio laikotės „Arklių slėnyje“?

Šią vietą nebe reikalo pavadinome „Arklių slėniu“. Mes šių gyvūnų neskirstome į arklius ir žirgus, nes tai mums – tas pats arklys. Tiesa, pas mus yra ir sportinių žirgų, turėjusių sportinę karjerą ir paprastų, įpratusių dirbti ūkio darbus.

Pavyzdžiui, pas mus gyvena žirgas, kuris turėjo puikią sportinę karjerą ir buvo labai perspektyvus, tačiau pateko į avariją. Jam į koją atsitrenkė mašina ir ją stipriai sužalojo. Po ilgo gydymo proceso jis nebegalėjo grįžti į sporto aikštę. Tada jis surado savo namus pas mus.

„Arklių slėnis“ yra atviras visiems norintiems čia apsilankyti. Ar daug lankytojų sulaukiate?

Dažniausi mūsų lankytojai yra žmonės, kurie vienaip ar kitaip jaučia meilę gyvūnams. Kita grupė atvykstančių – tie, kurie nori pabūti gamtoje, o mes esame įsikūrę labai tinkamoje tam vietoje, šalia Neries regioninio parko. Didelė dalis lankytojų su arkliais neturi nieko bendro, tačiau mūsų veikla jiems pasirodo pakankamai įdomi.

Lankytojus priimame kiekvieną savaitgalį. Visiems jiems papasakojame, kokia veikla užsiimame, ir kaip „Arklių slėnyje“ atsirado kiekvienas jo gyventojas. Tada žmonės turi galimybę pabūti su žirgais.

Lankytojų sulaukiame nemažai, tačiau norėtume sulaukti jų dar daugiau.

Kiek „Arklių slėnyje“ dirba savanorių? Ar daug jėgų kainuoja jį išlaikyti?

Turime vieną darbuotoją, kuris čia gyvena ir arklius nuolatos prižiūri. Turėti daugiau darbuotojų mes neturime galimybių. Visi kiti čia dirba savanorišku pagrindu, „Arklių slėniui“ skirdami ir aukodami savo laisvalaikį. Todėl darbo rankų mus labai, labai trūksta.

Džiaugiamės, jog turime ir pastovių savanorių, kurie ne tik atvyksta padėti čia, bet savo žiniomis prisideda vykdant buhalterinius ar komunikacinius darbus.

Kas jums šioje veikloje yra sunkiausia, o kas maloniausia?

Maloniausia yra matyti gyvūnus, kurie gali būti kaip įmanoma arčiau savo prigimtinių teisių, matyti juos visus laimingus ir besikeičiančius – tai didžiausia šios veiklos dovana. Būnant su žirgais tu gali pasisemti iš jų ramybės ir priturtinti save gerų emocijų.

Visgi, visas šis kelias tikrai nėra rožėmis klotas, priešingai – jis labai sudėtingas. Nieko nenustebinsiu sakydama, jog labiausiai mus riboja finansiniai aspektai. Mes tikrai skaičiuojame kiekvieną centą ir visus darbus, pirkinius dėliojame pagal prioritetus. Iš kitos pusės, visi šie iššūkiai verčia ieškoti naujų galimybių ir kelių.

Žvelgiant jūsų akimis, ar Lietuvoje žirgų gerovė yra tinkamai užtikrinta?

Drąsiai galiu atsakyti, jog mūsų šalyje gyvūnų gerovė nėra užtikrinta.

Nors tokie atvejai, kaip ūkininko Kaušakio gyvūnų nepriežiūra, kurį minėjau pradžioje, yra tik pavieniai, tačiau tai įrodo atitinkamų valstybinių institucijų požiūrį į gyvūnus. Jei norėtume, galėtume rasti labai daug panašių atvejų įvairiuose Lietuvos kaimuose ir žirgynuose.

Arklys yra gyvūnas, kuris labai gerai moka maskuoti skausmą. Jis gali atviru lūžiu sužeista koja stovėti ir ėsti lyg niekur nieko, o iš tiesų patirti beprotiškai didelį skausmą. Tokių atvejų, kai žirgas yra sužeistas, tačiau juo vis vien yra naudojamasitaip pat yra daug.

Kol mes visi neatkreipsime į visa tai dėmesio, kol valstybinės institucijos nepakeis savo požiūrio, nesugriežtins tikrinimų ir reikalavimų gyvūnų savininkams – situacija nesikeis. Visi procesai yra labai ilgi, sunkūs ir dažnai, jog įvyktų gyvūno konfiskacija, jis praktiškai turi pradėti dvėsti. Kai matai, jog gyvūnui gyventi liko vos kelios dienos, tai atsiranda jau nemaža galimybė, jog jis bus konfiskuotas.  Gyvūnų gerovės užtikrinime mums yra labai daug kur tobulėti.