Kalba gyventojai Paslaugos Šiandien rajone

Vilniečiai samdomą darbą iškeitė į vaflių kepimą

„The Rolling Waffles” komanda: Mantas, Jurgita, Darius ir Agnė (Lina Jushke nuotrauka)

Agnė ir Darius prieš keletą metų grįžo gyventi į Lietuvą ir su savo draugais Jurgita bei Mantu įkūrė naujai Lietuvoje sužibėjusį verslą – olandiškų vaflių gamybą ant ratų. „Kalba vilniečiai“ dalinasi šiltu bei atviru pokalbiu su šio verslo idėjos autore Agne, kuri papasakojo ne tik apie „The Rolling Waffles“ atsiradimą,  bet ir kokius vaflius labiausiai mėgsta vilniečiai.

Agne, papasakokite kaip gimė „The Rolling Waffles“ idėja?

Maždaug 2010 metais mes su vyru Dariumi persikėlėme gyventi į Olandiją. Ten kuriant savo gyvenimą mes kartu kūrėme ir tam tikras savo šeimos tradicijas. Viena jų – šeštadienių popietės praleidžiamos nedideliame, bet širdžiai mielame Roterdamo turguje. Dar dabar pamenu ten įsikūrusį kioskelį ir tą saldų vaflių kvapą, sklindanti iš jo. Tai mums padėjo sukurti dar vieną tradiciją – kiekvieną kartą, grįžtant į Lietuvą, artimiesiems parvežti po tą tobulą olandišką vaflį. Mano minėtai draugei Jurgitai su vyru Mantu šie vafliai, kaip ir mums, paliko nuostabaus skonio įspūdį. Manau, jog nuo tada mūsų svajonių ketveriukei ir gimė meilė olandiškiems vafliams.

Į Lietuvą mes su vyru grįždavome retai ir laikas gyvenimo Olandijoje vis bėgo. Visgi, vieną dieną aš leidau sau garsiai ištarti tai, apie ką norėjau prabilti jau seniai: man Olandijos gana ir aš noriu grįžti į Lietuvą.  Šis pripažinimas man atnešė dar daugiau nežinomybės: ką veikti grįžus ir kaip prisidėti prie pagausėjusios šeimos išlaikymo. Aš iki šiol negaliu paaiškinti nei kaip, nei kodėl, bet vieną dieną aš atsikėliau ir paklausiau savęs: Agne, o jei tu keptum olandiškus vaflius Lietuvoje? Tada šia mintimi pasidalinau su savo drauge Jurgita.

Praėjo kiek laiko ir aš jau pradėjau dairytis nedidelio autobusiuko, kurį aš ir vyras radome Olandijoje.  Nors jis ir buvo labai senas ir reikalaujantis daug darbo, bet būtent tada aš supratau, jog mūsų projektas išties bus įgyvendintas. Visgi, viskas tikrai nusitęsė. Autobusiuką nusipirkome Olandijoje, parsivežėme jį į Lietuvą ir metus laiko skyrėme restauracijai.  Taigi, nuo pradinės idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo apie trejus metus.

Žmonėms susižavėjimą keliantis autobusiukas turėjo patirti tikrą trasformaciją, jog atrodytų taip, kaip dabar (asmeninio albumo nuotrauka)

Kaip jau supratote, aš ir Jurga esame neišskiriamos draugės nuo pat vaikystės. Jei mano pirmoji mintis, šovusi į galvą, buvo, jog aš noriu Lietuvoje pradėti vaflių verslą, tai antroji mintis – jog tai noriu daryti, būtent, su Jurga ir vaikystėje statytas smėlio pilis paversti realiomis, idėjomis ir darbu pastatytomis pilimis. Jei atvirai, daugelis turėtų turėti šalia tokią draugę, kuri taip entuziastingai priimtų naujas ir gal net rizikingas idėjas sakydama: „Aš padarysiu viską, atiduosiu visas jėgas ir visus savo pinigus, jog mes tai įgyvendintume.“ Tada ji su vyru Mantu dar dirbo tikrai gerus samdomus darbus, kuriuos kiek vėliau paliko.

Kada buvo jūsų pirmasis išvažiavimas į trasą ir kaip sekėsi?

Pirmąją darbo dieną aš labai gerai prisimenu. Vieną rudens vakarą man paskambino Jurga ir greitu tempu pasakė, jog gruodžio mėnesį vyksta Kalėdų mugė Katedros aikštėje. Ji paklausė: „Gal pabandom?“  Visa tai nulėmė labai keistą ir netikėtą startą: jame nebuvo nei autobusiuko, nei vasariško oro. Mes turėjome labai mažai laiko pasiruošimui, nelabai įsivaizdavom kaip viskas vyks ir, juolab, ar mums pasiseks. Kalėdų miestelis buvo labai jaudinantis. Prieš jį olandiškų vaflių kepimo pagrindų išmokome Olandijoje. Ten nusipirkome ir įrangą jiems kepti. Dalyvavimas Kalėdų miestelyje mums išties nemažai kainavo: tiek jėgų, tiek emocijų, tiek ir pinigų. Supraskite tai rimtai: mes meldėmės. Meldėmės, jog mums per Kalėdų miestelio veiklos mėnesį atsipirktų vietos nuoma. Tai buvo visiška avantiūra ir ji mums pasiteisino 110%. Per labai trumpą laiką mums pavyko ne tik puikiai įsirengti visą darbo vietą, bet taip pat šauniai susitvarkėme ir su klientų antplūdžiu, ir su visomis, dar nepatirtomis emocijomis. Galiu teigti, jog ši pradžia mus labai stipriai įkvėpė ir motyvavo siekti idėjos įgyvendinimo.

Pirmasis mūsų pasirodymas su autobusiuku buvo Litexpo parodų rūmuose parodos studentams metu, vasarį. Po jos mes pajutome, jog dalis žmonių mus jau atpažįsta. Nors ta diena ir buvo šalta, tačiau mus visus krėtė ne šalčio, o jaudulio drebulys. Žmonės, kaip ir dabar, pirmiausia pas mus ateidavo ne dėl produkto, o dėl autobusiuko, kuris išties traukia akį. Jau tada mes pajutome, jog mus žmonės mėgsta. Manau, jog tai yra todėl, nes mes skleidžiame tam tikrą aurą.

Agnės vyras Darius taip pat patikėjo savo žmonos idėja, dėl kurios paliko perspektyvų darbą Olandijoje (asmeninio albumo nuotrauka)

O kaip dėl jūsų legendinių vaflių? Ar jie atitiko vilniečių skonį?

Kadangi šiuo metu mes važinėjame po visą Lietuvą, turiu pasakyti, jog žmonių skonis nepriklauso nuo regiono ar miestelio. Tai yra labai subjektyvus dalykas ir priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Mūsų asortimentas yra gana platus ir tikrai didesnis nei vienas tradicinis olandiškas vaflis. Kad patenkintume kiekvieno skonį, mes netgi konsultavomės su konditeriais, kurie mums padėjo apsispręsti dėl naujų skonių. Yra buvę, jog net olandai, gyvenantys Lietuvoje, buvo nustebinti mūsų siūlomais vaflių skoniais. Kadangi jie yra gana konservatyvūs žmonės, būna, jog net jie nesiryžta kai kurių skonių išbandyti.

O kalbant apie labiausiai visoje Lietuvoje perkamus vaflius, tai yra vaflis su braškėmis. Turbūt negalėčiau prisiminti žmogaus, kuris šio vaflio nemėgtų.

„The Rolling Waffles” savo klientams siūlo įvairiausių skonių vaflius (Lina Jushke nuotrauka)

Kadangi jūsų verslui sekasi taip puikiai, ar turite planų ateičiai?

Šiuo metu mes labai rimtai svarstome apie antro autobusiuko įsigijimą. Labai tikiuosi, jog iki šių metų galo mums pavyks įgyvendinti šią svajonę. Tačiau čia mūsų komanda turi dilemą: ar pirkti naujesnį autobusiuką, kuris būtų patogesnis, ar pirkti seną, kuris patiks žmonėms, ir jį restauruoti.

Ką patartumėte žmonėms, turintiems panašių svajonių, bet nesiryžtantiems imtis jų įgyvendinti?

Pirmiausia, noriu pasakyti, jog gyvenime nėra nieko lengvo. Mūsų istoriją aš papasakojau labai paprastai ir sėkmingai, bet visame mūsų kelyje buvo labai daug sunkių atkarpų. Aš už tai, kad žmogus bandytų ir darytų, bet jis privalo viską labai stipriai pasverti. Aš už tai, jog žmogus nedarytų bet kaip, viską darytų iš visos širdies. Pirmiausia, reiktų galvoti ne apie tai, kiek uždirbsi, bet apie tai, ką tu savo veikla duosi žmonėms. Ir dar – svarbu suprasti, jog vieniems pasiseka, kitiems ne, ir tai yra visiškai normalu.

Kalbant apie „The Rolling Waffles“ tai nėra lengvas ar labai paprastas verslas. Jei tau patinka stabilumas – tokio pobūdžio darbas ne tau, bet jei tu mėgsti iššūkius ir nenuspėjamumą – pirmyn. Ar Jūsų kelyje pasitaikys nesėkmių? 100% – taip. Bet nesėkme tai bus tik iki rytojaus. Rytoj vakarykštė nesėkmė taps pamoka. Mes taip pat išmokome tam tikrų pamokų: kartą mes nusprendėme surizikuoti ir nuvykti į vieną Lenkijos miestelį. Mes turėjome šitiek vilčių, tačiau papuolėme į mažą kurortinio miestelio šventę, kurioje nebuvo žmonių. Ar mes iš to uždirbome? Pinigų ne, tačiau į savo „kasą“ įsidėjome vieną labai gerą pamoką.

„The Rolling Waffles” sumanytojos Agnės teigimu, jų istorija tik atrodo labai paprasta, tačiau joje buvo ir labai sunkių atkarpų (Lina Jushke nuotrauka)